Spausdinti

     Netiesa, tačiau tautiniai vardai lietuviškuose kalendoriuose buvo įrašyti visai neseniai – XX a. I pusėje. 

     Krikščionių tradicija švęsti šventojo dieną, paprastai tą, kurią kankinys peržengė slenkstį į dangaus karalystę, yra iš ankstyvųjų viduramžių. Iš tos tradicijos ir yra sudėlioti šventųjų kalendoriai, šiek tiek skirtingi Romos katalikų, evangelikų liuteronų, episkopalų, taip pat skirtingų šalių ir kraštų bažnyčių tradicijoje. 

     Lietuviški kalendoriai taip pat nevienalyčiai, nevienodi. Antai prof. habil. dr. Vitalijos Maciejauskienės straipsnyje „Lietuvių vardai kalendoriuose“ (žr. „Liaudies kultūra. Nr. 3“, Vilnius, 1994, p. 15–19) išnagrinėti penki 1994-ųjų metų kalendoriai ir rasta daugybė skirtumų: pradedant tuo, kad tiems patiems vardams skirtos skirtingos dienos, baigiant tuo, kad pateikta įvairių skirtingų to paties vardo variantų.

     Minėtina autorės mintis, kad pagal krikščionišką tradiciją vyriški ir moteriški vardai, nors skiriasi tik galūne, dažniausiai teikiami skirtingomis datomis. „Mat negali sutapti dienos, susijusios su šiuos vardus turėjusių šventųjų gyvenimu – gimimu, mirtimi ar kitu įvykiu. Todėl suprantama, kodėl, pavyzdžiui, Apolonija užrašyta vasario 9 d., o Apolonijus – balandžio 10 ir 18 d., Albina – gruodžio 15 d., o Albinas – kovo 1 d. <...> Taip elgiamasi ir kituose kalendoriuose, kai pateikiami krikščioniški vardai. Tačiau sveikinant Kazimierus bei Kazius kovo 4 d. spaudžiamos rankos ir Kazimieroms bei Kazėms.“

     Lietuviškos kilmės senieji bei naujieji vyrų ir moterų vardai kalendoriuose pateikiami taip pat nevienodai. Doc. dr. Daivos Sinkevičiūtės teigimu, kitaip nei krikščioniškų vardų, baltiškųjų vardadienių atsiradimas visiškai dirbtinis. Minėto straipsnio paraštėse ji perpasakoja V. Rastenio fiksuotą istoriją: „<...> autorius [straipsnyje „Lietuvių vardų problema“ – „Ateitis“, 1944, Nr. 134] primena, jog į gyvenimą paleidžiant kalendorius yra daug savivalės, ir kartu prisipažįsta šiek tiek esąs prisidėjęs sugalvojant vardadienius. Rodos, apie 1911 m. „Kario“ laikraštininkas Butkus pirmas pralaužė ledus, atskirame lape kaip papuolė įdėdamas ilgą 300 vardų sąrašą“, – prisimena V. Rastenis. Kai 1927 m. jam prireikė suredaguoti kalendorių, paskambino Butkui, ir abu ėmė ir surašė šalia šventųjų vardų tautinius. Kitais metais pasirodė daug kalendorių su lietuviškais vardais. „Mes su Butkum jaučiamės prisidėję prie lietuviškų vardų išplatinimo“, nors pats kiek autoironiškai priduria: „99 nuošimčiai atvejų neturi jokio pagrindo.“

     Pabaigoje tinka pridurti, kad visus vardus sudėti į kalendorius kažin ar būtų įmanoma, bent jau V. Maciejauskienės tirtuose penkiuose tebuvo ketvirtadalis K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyno“ vardų.

Parengė Aistė Pangonytė,
VLKK Bendrojo sk. vyriausioji specialistė