Spausdinti
, kalbos politika
Dienraštyje l.rytas.lt sausio 26 d. paskelbtas Tomo Vaisetos pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja Loreta Vaicekauskiene. Valstybinė lietuvių kalbos komisija jaučia pareigą atkreipti dėmesį į kai kuriuos visuomenę klaidinančius L. Vaicekauskienės teiginius.

 

      Dienraštyje l.rytas.lt sausio 26 d. paskelbtas Tomo Vaisetos pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja Loreta Vaicekauskiene (Kalbininkė L.Vaicekauskienė: „Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“, LRytas.lt, 2011-01-26). Valstybinė lietuvių kalbos komisija jaučia pareigą atkreipti dėmesį į kai kuriuos visuomenę klaidinančius L. Vaicekauskienės teiginius.

     Pokalbyje Kalbos komisijai prikišamas kalbos norminimo diktatas ir reiškiamos abejonės šios institucijos reikalingumu. L. Vaicekauskienė teigia nežinanti kitos šalies, „kur būtų institucija, kuri, kaip Lietuvoje, reguliuotų kalbos prestižą“.

     Pirma, kalbos prestižo neįmanoma reguliuoti, nes jis reiškia žmonių pagarbą kalbai − galima reguliuoti, t. y. tvarkyti (žr. reguliuoti reikšmę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“) tik pačią kalbą.

     Antra, Valstybinės kalbos įstatymo 19 straipsnyje kalbama ne apie kalbos prestižo reguliavimą, bet apie valstybės rūpinimąsi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, o 20 straipsnis įpareigoja Kalbos komisiją nustatyti valstybinės kalbos globos kryptis ir aprobuoti kalbos normas.

     L. Vaicekauskienė teigia, kad kalbos idealo žmonėms tarsi ir reikia, kita vertus, įstatymu įtvirtintas rūpinimasis lietuvių kalbos taisyklingumu, tolesnis bendrinės lietuvių kalbos kūrimas jai nėra priimtinas. Kalbos komisija sutinka, kad įvairios visuomenės grupės gali turėti savąjį prestižinės kalbos idealą, tačiau į klausimą, ar šių laikų visuomenėms reikia sunormintos kalbos, nesunku atsakyti vadovaujantis vien pragmatinais sumetimais.

     Sunormintos, arba standartinės, lietuvių kalbos poreikis šiandien nepalyginamai didesnis nei tarpukario Lietuvoje ar prieš 20 metų. Bendrinė kalba yra ne tik kalbų mokymosi, bet ir apskritai žinių įgijimo, perteikimo ir gausinimo priemonė, naujųjų komunikacijos technologijų taikymo ir vystymo pagrindas. Tik bendrinės kalbos pagrindu formuojasi atskirų mokslo sričių kalbos atmainos. Be norminės kalbos neįsivaizduojamas teisinės ir kitų viešųjų socialinių sistemų funkcionavimas.

     Netaisyklinga dokumentų kalba gali būti (ir labai dažnai tampa) teisminių ginčų priežastimi, kartais ji net gali kelti pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei (pvz., netaisyklinga prekių ženklinimo, jų naudojimo ir saugos taisyklių kalba). Štai kodėl centralizuotas, arba L. Vaicekauskienės žodžiais tariant – institucionalizuotas, kalbos norminimas tampa būtinybe, ypač tose valstybėse, kurių kalbų puoselėjimo ir vystymo pastangos nėra remiamos pasaulinės rinkos jėgų.

     Antra, panašios į Kalbos komisiją kalbos globos (o ne prestižo reguliavimo) institucijos veikia Lenkijoje (Lenkų kalbos taryba), Švedijoje (Švedų kalbos taryba), Danijoje (Danų kalbos taryba), Norvegijoje (Norvegų kalbos taryba) ir kt. Kalbos taisyklingumo reikalavimai keliami, be kita ko, Lenkijos, Slovakijos, Rumunijos, Latvijos, Estijos kalbos ir su jos vartojimu susijusiuose įstatymuose.

     Kalbėdama apie kalbos santykį su valstybe, L. Vaicekauskienė kaip pavyzdį nurodė Didžiąją Britaniją, kur kalbos raida esanti savaiminė. Kažin ar tai tinkamas pavyzdys. Anglų kalba yra vartojama ir kuriama ne vien Didžiojoje Britanijoje, todėl jos standartizuota atmaina (Standard English, Queen English) palaikoma ne teisinėmis priemonėmis, bet prestižiniais žodynais (pirmiausia Oxford ir Merriam–Webster) ir rašybos bei tarties žinynais, kuriais vadovaujasi viso pasaulio redaktoriai.  Tačiau ir Didžiojoje Britanijoje valstybė rūpinasi kalbos dalykais, pirmiausia per švietimo sistemą.

     Priešingai nei teigia L. Vaicekauskienė, ir senas demokratijos bei kultūros tradicijas puoselėjančios Europos valstybės vis labiau kišasi į savo oficialiųjų kalbų raidą. Naujausias pavyzdys – Švedija, 2009 m. priėmusi Kalbos įstatymą, kurio vienas iš tikslų – saugoti švedų kalbą. O Danų kalbos taryba rengia visoms valstybės įstaigoms ir mokykloms privalomą oficialiosios danų kalbos žodyną.

     Galima sutikti, kad bendrinė lietuvių kalba yra kiek dirbtinis konstruktas – tokia yra kiekviena standartinė kalba. Beje, lygiai toks pat dirbtinis konstruktas lietuviams yra ir anglų kalba. Tačiau į anglų kalbos (kitaip nei lietuvių kalbos) tobulo mokėjimo aukštumas daugelis lietuvių yra pasirengę kopti nesibaidydami nei sunkaus tarimo, nei visiškai nesuvokiamais principais grindžiamos rašybos. Geras lietuvių kalbos mokėjimas taip pat neatsiejamas nuo bendrinės kalbos, t. y. tam tikro kalbos standarto – vargu ar kas sutiks, kad šiuo standartu būtų laikoma šnekamoji kalba.

     Žurnalisto ir kalbininkės pokalbyje kūrybinė ir netgi žodžio laisvė nepagrįstai priešinama kalbos taisyklingumui – tarsi abu šie dalykai negali derėti, o dėl per griežto kalbos normų taikymo kaltinama Kalbos komisija. Tačiau komisija nėra represinė struktūra, per prievartą primetanti kalbos normas. Ji nėra atsakinga už tuos kalbos redaktorius ar kitokios kompetencijos kalbos administratorius, kurie jos patarimais vadovaujasi kaip įsakymais arba nesugeba atskirti kalbos klaidų nuo savitų minties raiškos priemonių.

     Kitaip, nei teigiama pokalbyje, keičiasi Kalbos komisijos taikomi norminimo metodai. Vis didesnę dabartinės Kalbos komisijos priimamų dokumentų dalį sudaro kalbos rekomendacijos, teikiančios kalbos vartotojams galimybę ne tik pasirinkti kalbos normos variantą (skyrybos, kirčiavimo, žodyno ir kt.), bet ir skatinančios juos aktyviai prisidėti prie norminamosios veiklos, pvz., kurti ir siūlyti svetimžodžių atitikmenis. Norminamajai veiklai labai trūksta šiuolaikinės kalbos vartosenos tyrimų, tačiau L. Vaicekauskienės minimas „kalbos idealo ir prestižo tyrimas“, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokia šnekamoji kalba moksleiviams yra artimiausia, iš visko sprendžiant, prie tokių nepriskirtinas.

     Apibendrinant pokalbį galima teigti, kad L. Vaicekauskienė atstovauja ne tiek mokslo bendruomenei, kiek tai visuomenės daliai, kurią piktina faktas, jog politine valia lietuvių kalba yra tapusi ne vien mokslo, bet ir valstybės politikos objektu − būtent tokį, o ne tai visuomenės daliai priimtinesnį Didžiosios Britanijos nesikišimo į kalbos reikalus kelią pasirinko tautos išrinkti Lietuvos politikai, priimdami Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą. Kaip minėta, tokį kelią pasirinko ir nemaža kitų Europos Sąjungos šalių.

VLKK inf.