Spausdinti
Daugumos komisijos narių nuomone, moterų pavardžių darybos taisyklės neturėtų būti keičiamos, nes pavardės forma XXI amžiaus žmogui vargu ar kelia psichologinių arba socialinių problemų.

 

Kalbos komisijos 2003 m. vasario 27 d. posėdyje apsvarstytas Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos raštas, kuriame prašoma paaiškinti, kaip reikėtų sudaryti mergaičių ir moterų pavardes, kad jų priesagos nenurodytų šeiminės padėties (ištekėjusi, neištekėjusi). Toks klausimas pastaraisiais metais kartkartėmis keliamas ir žiniasklaidoje.

Kalbos komisijos narė, Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovė prof. habil. dr. Vitalija Maciejauskienė pabrėžė, kad skirtingos mergaičių ir moterų pavardžių priesagos (-aitė, -ytė, -iūtė, -utė ir -ienė, -uvienė) yra lietuvių kalbos faktas, per penkis šimtmečius susiklosčiusi vartosenos tradicija, kurią šiandien įtvirtina ir saugo bendrinės lietuvių kalbos normų reikalavimai. Tai vienas iš unikalių, todėl saugotinų ir išlaikytinų mūsų kalbos savitumų.

Daugumos komisijos narių nuomone, moterų pavardžių darybos taisyklės neturėtų būti keičiamos, nes pavardės forma XXI amžiaus žmogui vargu ar kelia psichologinių arba socialinių problemų.

Kita vertus, jei čia įžvelgiamas žmogaus teisių pažeidimas, lietuvių kalboje galima rasti išteklių, kurie padėtų daryti pavardes, nenurodančias vedybinio statuso. Moters pavardę įmanoma sudaryti vyriškosios giminės galūnes pakeitus moteriškosios giminės galūne , pvz.: Vaitkus – Vaitkė, Petraitis – Petraitė, Žilius – Žilė ir pan. (tarmėse tokių variantų būta).

Visai nepriimtinos moterų pavardės, turinčios vyrų pavardžių formą (pvz., Lina Giedraitis), nes tai prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai.

 

Parengė Jūratė Palionytė