Spausdinti

     1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, priėmė nutarimą Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ , ir šis nutarimas galioja iki šiol. Todėl verta priminti jo pagrindines nuostatas: 

„1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus.

2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:
a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba
b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).

3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.

4. Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka.“

     Valstybės atsikūrimo pradžioje svarbiausios buvo pirmosios nuostatos – išduodant piliečių pasus remtis lietuviškais jau turimų dokumentų įrašais. Tam, kad užrašant baltarusių, lenkų, rusų, ukrainiečių asmenvardžius būtų galima atsižvelgti į būdingas ypatybes, Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino perrašos transkripcijos į lietuvių kalbą taisykles. Jos taip pat iki šiol galioja (žr. Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Perraša iš kitų kalbų). 

     Pagal 2 punkto a dalį nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių oficialios dokumentinės formos gali būti nesugramatintos – be lietuviškų galūnių, pvz.: Vasileuski, Ščasnyj, Hoidyč. Kad jas būtų patogu vartoti lietuviškame tekste, pridedamos reikiamos linksnių galūnės, pvz.: Priimti Vasileuskio, Ščasno, Hoidyčiaus prašymai; jei reikia tikslumo – galūnės dedamos po apostrofo: Priimti Vasileuskiʾio, Ščasnyjʾo, Hoidyčʾiaus prašymai. (Apostrofo vartojimą dokumentinio tikslumo reikmėms išplėtusi rekomendacija, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimta 2016 m. gegužės 26 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-3.) 

    Ilgai netrukus – per ketverius penkerius metus – pradėjo ryškėti ir nutarimo 3 punkto aktualumas, būtent galimybė vardus ir pavardes išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase nurašyti iš užsienio valstybės piliečio paso (ar jį atitinkančio dokumento). Daugiausia klausimų kildavo dėl už užsieniečių ištekėjusių moterų ir tokioje santuokoje gimusių vaikų pavardžių rašybos.

     Kalbos komisijos narys dr. Pranas Kniūkšta 1995 m. parengė Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nuostatų projektą, pagal kurį buvo numatyta, kad ne lietuvių kalbos rašmenimis gali būti rašomi „asmenų, susijusių su kitų valstybių pilietybe“, vardai ir pavardės. Apsvarstytas pakomisės ir komisijos, nuostatų projektas 1997 m. kovo 17 d. buvo pristatytas Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje (pristatė tuometis VLKK pirmininkas prof. habil. dr. Albertas Rosinas). Ketinta nuostatus paversti įstatymo projektu, vėliau Seime parengta naujų projektų, bet joks asmenvardžių įstatymas iki šiol nepriimtas.

     Išsakydama nuomonę apie įvairius asmenvardžių įstatymo projektus, Kalbos komisija nuosekliai pabrėžia, kad būtina išlaikyti pagrindinę nuostatą „vardai ir pavardės <...> įrašomi lietuvių kalbos rašmenimis, pagal asmenvardžių vartojimo bei darymo ir lietuvių kalbos rašybos taisykles“, bet siūlo atsižvelgti į visuomenės poreikius ir daryti išimčių, pirmiausia – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės galėtų būti rašomos pagal užsieniečio asmens dokumentą (lotyniško pagrindo rašmenimis) taip pat ir su raidėmis Q, X, W.

     Šios išimties netiesioginis pagrindas – to paties Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punkto nuostata, numatanti asmenvardžio nurašymą iš užsienio valstybės išduoto dokumento kaip pirminio šaltinio. Beje, ši nuostata nuolat ir nuosekliai yra naudojama – tam tikrais atvejais asmenvardžiai nurašomi iš užsienio valstybės išduoto dokumento kaip pirminio šaltinio (jie nėra transkribuojami, pvz.: Shub, Schlueter, Laukhammer, kita vertus, asmens pageidavimu gali būti transrkribuoti – pavardės keitimo tvarka), o trijų raidžių vengiama pagal išaiškinimą byloje, kurioje iš esmės nagrinėtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punkte apibrėžtas atvejis.

     Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ – vienas ilgiausiai galiojančių teisės aktų. Jį, tikėkimės, jau neilgai trukus gali pakeisti vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymas.

Parengė Aistė Pangonytė,
VLKK vyr. specialistė