Spausdinti

     Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvių kalbos institutas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija surengė diskusijų seminarą tarties ir kirčiavimo mokykloje klausimais. Seminarą vedė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Elona Bagdanavičienė, pranešimą „Bendrinė tartis – iš praeities į dabartį“ perskaitė dr. Aldonas Pupkis, tarties ir kirčiavimo mokymo mokykloje klausimais diskutavo mokslininkai dr. Rita Miliūnaitė, doc. dr. Zita Nauckūnaitė, prof. dr. Vidas Kavaliauskas, taip pat Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos mokytoja ekspertė Dangira Nefienė, Visagino „Gerosios vilties“ progimnazijos direktorė ir mokytoja Jolanta Bartkūnienė ir kt.

          Dr. Aldonas Pupkis pranešime „Bendrinė tartis – iš praeities į dabartį“ peržvelgė lietuvių bendrinės tarties istoriją (kai kurias pranešimo mintis tarties istorijos kl. žr. žemiau), bendrinės tarties normas, poreikį jas peržiūrėti ir galbūt tikslinti.
      Peržvelgdamas bendrinės kalbos normas A. Pupkis pabrėžė, kad svarbiausia yra ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša, tai pagrindinė lietuvių kalbos tarties ypatybė. Nėra nė vienos lietuvių kalbos tarmės, kuri neturėtų šitos priešpriešos. Lietuvių kalboje ji išreiškiama dviem būdais: balso trukme ir kalbos padargų įtempimu.

     Atkreiptinas dėmesys į ilguosius kirčiuotus ir nekirčiuotus balsius. Dar A. Salys yra kritikavęs ilgųjų kirčiuotų balsių trumpinimą. Apie tai jis yra pasakęs – ši liga yra nesena, bet negydoma yra labai pavojinga. Kalbos išsigimimas dažniausiai prasideda ne nuo ko kito, o nuo garsinių katastrofų.
      Nekirčiuotus ilguosius balsius dažnai ištariame pusilgius (vyrukas, žodelis). Šitokia vartosena yra labai paplitusi. Ji turi pagrindo. Kad nekirčiuoti balsiai yra trumpesni ir neįtemptesni už kirčiuotus, įrodyta A. Pakerio, V. Vaitkevičiūtės ir kitų tyrėjų. Galima būtų diskutuoti, ar nereikėtų čia įteisinti pusilgio tarimą, kalbėti apie normos tikslinimą.
      Trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas, būdingas ypač rytiečiams, yra tarmybė, nereikėtų jo labai smerkti.
      Pailgintas kirčiuotas žodžio galas – slavų kalbų įtaka, žodžio galo ilginimą slaviškumu laikė Jablonskis, Būga, be išlygų apie tai rašė Salys, Skardžius, Zinkevičius, Morkūnas, Grinaveckienė, Girdenis, Mikulėnienė ir kt.
     Galima būtų diskutuoti dėl priebalsių tarimo – visų priebalsių ištarimo žodžiuose išsinešti, užsienis. Kiek girdėti, taip beveik visuotinai tariama, Salys yra rašęs, kad čia galėtų būti du galimi variantai.
    1993 m. Kalbos komisija surengė tarties klausimams skirtą seminarą, buvo daug diskusijų, atsižvelgiant į jas 1994 m. parengti tarties reikalavimai. Nuo 1994 m. tarties dalykai nesvarstyti, nediskutuoti, laikas to imtis.

     Doc. dr. Zita Nauckūnaitė, peržvelgdama tarties ir kirčiavimo dalykus bendrosiose ugdymo programose, pabrėžė, kad daugiau dėmesio tarčiai turėtų būti skiriama priešmokyklinio ugdymo programoje. Problema ir ta, kad pradinio ir pagrindinio ugdymo programose numatytiems tarties ir kirčiavimo dalykams mokymo procese neskiriama pakankamai dėmesio ir laiko.
      Aptariant tarčiai ir kirčiavimui skirtas priemones, minint ministerijos prioritetą finansuoti skaitmenines priemones, atkreiptas dėmesys, kad mokykloje reikalingos ne tik skaitmeninės, bet ir popierinės priemonės. Vaikai neturėtų žvelgti vien į ekranus, be to, ne visoms mokykloms skaitmeninės priemonės yra prieinamos, dalis mokyklų ir mokinių neturi galimybių jomis naudotis.

     Prof. dr. Vidas Kavaliauskas atkreipė dėmesį, kad pagrindinio ugdymo programoje nurodant tarties ir kirčiavimo reikalavimus trūksta nuoseklumo, vienur jie detalizuoti, kitur, pvz., vardijant 9–10 klasių koncentro pagrindų kartojimą ir gilinimą, tėra vienas sakinys – taisyklingos tarties ir kirčiavimo įgūdžių įtvirtinimas. O morfologijos, žodžių darybos dalykai pateikti daug išsamiau.
    Apskritai morfologijos, žodžių darybos, sintaksės dalykai vadovėliuose daug geriau išdėstyti, fonetika ir kirčiavimas prasčiau.
    Dėstant fonetiką ir kirčiavimą mokykloje yra nemažai metodinių problemų, gilinamasi ne į pagrindinius dalykus, pratybose teikiama ydingų užduočių (pvz., iš klausos išmokti nustatyti tokių žodžių kaip kūdikis, žūti, pienė, sliekas, slėnis, vėtra priegaides ir kt.).
    Turėtų būti išdėstomi pagrindiniai kirčiavimo dalykai: kirčiuoto skiemens sandara; trumpųjų skiemenų kirčiavimas; ilgųjų skiemenų kirčiavimas (kada tvirtapradė, kada tvirtagalė priegaidė; padėtinio ilgumo balsiai, žodžio galo dėsnis); priešpaskutinio skiemens taisyklė.
    Taip pat primintos seniau leistos, bet ir dabar aktualios priemonės:
    Nuo 1983 m. buvo leidžiamas leidinys „Lietuvių kalba mokykloje“, išėjo 4 sąsiuviniai, aktualūs straipsniai: K. Kuzavinio „Praktinio kirčiavimo mokymo problemos vidurinėje mokykloje“, A. Pakerio „Kirčiuotės ir praktinės taisyklės“, „Svetimos kilmės žodžių kirčiavimas“, D. Mikulėnienės „Sisteminis kirčiavimo mokymas 10 klasėje“.
    Aktuali A. Pakerio, A. Pupkio kn. „Lietuvių kalbos bendrinė tartis“ su kompaktine plokštele.
    Grįžusiems iš užsienio tinka I. Kruopienės knyga „Ištark“ (2004), ji skirta kitakalbiams žmonėms, specialiai jų tarčiai ir kirčiavimui lavinti.
    Taip pat minėta R. Miliūnaitės parengta programa „Kieti riešutėliai“, VDU programa „Praktinio kirčiavimo treniruoklis“ (2008), mokomoji tarties ir kirčiavimo programa.

    Mokytoja ekspertė Dangira Nefienė įvardijo pagrindines problemas, su kuriomis šiandien susiduria mokytojai, – vaikai ateina į mokyklą mėgautis, o ne dirbti; mokiniai visiškai nesukaupia atminties, neprisimena, kas kalbėta praeitoje pamokoje.
    Mokytoja gana kritiškai įvertino naujus vadovėlius. Medžiaga išskaidyta, reikia įsidėti tris skirtukus ir šokinėti per pamoką iš vienos vietos į kitą. Gal tai modernu ir gražu, bet mokykloje tokiais vadovėliais naudotis sunku. Mokytoja naudojasi ir senu Sirtautų vadovėliu.
    Taip pat atkreiptas dėmesys, kad kitų kalbėtojų minėtų priemonių neįmanoma įsigyti, nusipirkti nėra, bibliotekos turi labai mažai arba visai neturi.
    Trūksta metodinių patarimų iš užsienio sugrįžusiems vaikams mokyti.

      Mokytoja Jolanta Bartkūnienė kalbėjo apie tautinių mažumų mokyklų realijas. Visagine kontekstas rusakalbis, į pirmą klasę ateina vaikai ir visai nemokėdami lietuviškai kalbėti. Trūksta metodinių priemonių tokių mokinių tarčiai lavinti.
    Atkreiptas dėmesys, kad knygos su kompaktinėmis plokštelėmis jau nėra modernu, vaikams, turintiems planšetes, tai jau atgyvena. Reikia galvoti ir apie kitas laikmenas.
     Taip pat prašyta ieškoti galimybių peržiūrėti vadovėliuose esančius tekstus, nes ne visada tekstai atitinka vaikų amžiaus tarpsnių poreikius. Reikėtų vengti sunkiai nelietuviakalbiams suvokiamų temų.
     Visagino „Gerosios vilties“ progimnazija turi daug patirties, kaip dirbti su vaikais, sugrįžusiais iš kitų šalių, taip pat atvykusiais iš Baltarusijos, Ukrainos, mielai šia patirtimi pasidalintų.

      Dr. Rita Miliūnaitė apibendrindama seminaro diskusijas grįžo prie bendrinės kalbos normų, būtinybės jas persvarstyti. Jos nuomone, galbūt būtų galima galvoti apie kai kurių tarties normų švelninimą. Dabartinės normos, tokios, kaip yra, turėtų likti, bet tai būtų raiškusis stilius. Jis tikrai reikalingas, kai kalbos padargai dirba visu pajėgumu, kai reikia skaityti žinias, raiškiai skaityti per konkursus ir pan. Bet galėtų būti ir kasdienis tarties stilius, kur galėtų būti tam tikrų variantų, t. y. kai kurie Aldono Pupkio minėti dalykai turėtų būti įrašyti kaip šalutiniai tarties variantai. To mūsų tarties kodifikacijoje iki šiol nėra buvę.

      Seminaro apibendrinimas (išvados ir spręstini klausimai):

  • Kirčiavimo ir tarties normos nėra atšauktos. Mokykloje šiems dalykams turi būti skiriamas reikiamas dėmesys.
  • Pagrindinio ugdymo programoje reikia nuosekliau ir išsamiau išdėstyti tarties ir kirčiavimo dalykus.
  • Mokykloms trūksta tarties ir kirčiavimo mokymo ir lavinimo priemonių. Ieškotina galimybių padėti mokykloms įsigyti jau esamų priemonių, popierinių priemonių būtinybę patvirtino dauguma mokytojų. Kurtinos naujos inovatyvios tarties ir kirčiavimo lavinimo priemonės.
  • Diskutuotinos ir persvarstytinos bendrinės tarties normos. Uždavinys Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisei.

 


    Keletas minčių ir faktų bendrinės tarties istorijos temaAldono Pupkio pranešimo „Bendrinė tartis – iš praeities į dabartį“:
    Brandžios kultūros tauta turi ir rašytinę, ir sakytinę kalbą, turi šių dviejų variantų (ar atmainų) normas. Kas rašytinei kalbai yra rašyba, tas sakytinei kalbai yra tartis.
    Kiekviena civilizuota kalba turi savo bendrinės kalbos tarties normas, tik labai dažnai skirtingas, atsiradusias ne tais pačiais pagrindais. Pvz., prancūzai, vokiečiai, rusai savo tarties normas nustatė pagal teatro poreikius, britų normos nustatytos pagal karaliaus aplinkos tarimą. Yra kalbų, kuriose yra kelios tarties normos, pvz., skandinavų ir kt.
   Bendrinės tarties atsiradimą lemia poreikis vienaip ar kitaip vienyti tautą, turėti unifikuotą sakytinės kalbos variantą, pritaikytą įvairių tarmių žmonėms, t. y. kai visuomeniškai svarbiuose renginiuose, svarbioje veikloje reikia vartoti sakytinę kalbą, t. y. turi būti pasakoma pagal tam tikras taisykles, kad suprastų bet kurios tarmės žmogus.

    Mūsų bendrinė tartis atsirado su kodifikuota Jono Jablonskio gramatika 1901 m. dėl poreikio kalbėti kokia nors bendresne kalba įvairiuose (iš pradžių slaptuose) spektakliuose, klojimo teatruose, nuo 1904 metų viešuose vakaruose, kurie pasipylė kaip iš gausybės rago visuose Lietuvos kampeliuose.
    Bendrinę tartį kodifikavo Jablonskis, bet daugiausia kūrė ne kalbininkai, o teatro žmonės.
    Iš Liudo Giros atsiminimų apie Jablonskį yra žinoma, kad Jablonskis bendradarbiavo su Konstantinu Glinskiu, žinomu režisieriumi. 1921 m. buvo sukurta Teatro sekcija, Glinskis bandė tvarkyti kalbos dalykus, nešdavo Jablonskiui spektaklių scenarijus, Jablonskis juos taisydavo. Yra žinoma, kad vieną kartą Glinskis atsivežė Jablonskį į generalinę spektaklio repeticiją, jis ten taisė artistų kalbą.
    Šioje srityje daug pasidarbavo Juozas Vaičkus, Antanas Sutkus, Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas. Jų veikla prasidėjo dar prieš atkuriant nepriklausomybę, ne Lietuvoje. Peterburge darbavosi Glinskis ir Vaičkus, ten buvo statomi lietuviški spektakliai. Sutkus, Dauguvietis ir Oleka darbavosi Maskvoje, kūrėsi naujas židinys. Borisas Dauguvietis vienoje rusų mokykloje Maskvoje skaitė rusų kalbos tarties paskaitas.
    Rusų teatras rūpinosi tarties reikalais, tas rūpinimasis perėjo ir į lietuvių teatrą. Šitais dalykais buvo nuosekliai domimasi. Bendrinės tarties buvo mokoma teatro mokyklose: Konstantino Glinskio vaidybos mokykloje (ji veikė 1919–1924 m.), Valstybės teatro mokykloje (1924–1933 m.), Valstybės teatro mokykloje dėstė beveik visi minėti režisieriai.

    Bendrinė kalba pamažu ėjo ir į mokyklą. Mokyklos reformai įgyvendinti buvo įkurtas Klaipėdos pedagoginis institutas, tame institute dėstė bendrinės tarties entuziastas Andrius Ašmantas, jis ten pradėjo skaityti šnekamosios kalbos ir bendrinės tarties kursus.
    Sunkiau bendrinė kalba ir tartis ėjo į radiją, tik apie 1940-uosius metus pradėjo nusistovėti.

 Parengė Aurelija Dvylytė,
VLKK Bendrojo sk. vedėja