print

Nutarimai

 

Svetimvardžiai

Šiame skyriuje:

 

Apie svetimvardžių vartojimą

Sovietiniais metais už mėginimą grįžti prie originalių asmenvardžių ir vietovardžių formų komisijos veikla keliskart buvo sustabdyta, tačiau jau nuo 1984 metų (10-uoju nutarimu) Kalbos komisija leido vartoti originalias asmenvardžių ir vietovardžių formas mokslinėje ir informacinėje literatūroje. Šio nutarimo nuostatos, kiek pataisytos, buvo perkeltos į 1997 m. priimto 60-ojo nutarimo „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ (Žin., 1997, 63-1490) 5 punktą. 2003 m. atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai iš principo pritaria skirtingam kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių (svetimvardžių) pateikimui pagal skaitytojų amžių, išsilavinimą ir leidinio pobūdį.

60-ajame nutarime nustatyti svetimvardžių vartojimo principai (5 p.), bendriausios adaptavimo taisyklės (6–7 p.) ir kaip rišliame tekste vartoti originalias tikrinių vardų formas (gramatinimas, žr. 8 p.); kaip transkribuojami senovės graikų tikriniai vardai (9 p.).
 

Naujienose (apie svetimvardžius)

 

Perraša iš kitų kalbų

Kitais komisijos nutarimais yra patvirtintos perrašos taisyklės:

 

Protokoliškai patvirtintos vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės iš šių kalbų:

(Dėl transkripcijos iš rusų kalbos žr. 60-ojo nutarimo 5.3 punkto pastabą. Adaptavimo reikmėms skirta Kalbos komisijos aprobuota „Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija“ (Vilnius: Mokslas, 1990). Transliteracijos reikmėms skirtas tarptautinis standartas ISO 9:1995 „Informacija ir dokumentai. Kirilicos rašmenų transliteravimas lotyniškais rašmenimis. Slavų ir ne slavų kalbos“.)

Jungtinių Tautų Geografinių pavadinimų ekspertų grupės (UNGEGN) Lotynizacijos grupės tinklalapyje žr. 45 raidynų perrašos lenteles ir kt.

Lotynų jungtinė abėcėlė

 

Iš „Pasaulio vietovardžių žodyno. Europa“ (Vilnius, 2006)

 

Specialūs nutarimai

Išleisti du atskiri nutarimai dėl vietovardžių vartojimo ir viena rekomendacija:

1) Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose (žr. 1999-09-30 nutarimą Nr. 3 (72):

1. Mokykliniuose leidiniuose vartojamos lietuviškos tradicinės ir adaptuotos kitų šalių vietovardžių formos. Greta jų (rišliame tekste – skliausteliuose) arba prieduose gali būti nurodomos autentiškos formos.
2. Mokykliniuose leidiniuose vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai. Greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai oficialieji vietovardžiai.

2) Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje (žr. 1999-09-30 nutarimą Nr. 4 (73):  

Rašytinėje ir žodinėje geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto eismo informacijoje valstybine kalba (tvarkaraščiuose, švieslentėse, garsiniuose skelbimuose, transporto priemonių rodyklėse, informaciniuose kelio ženkluose, kelių žemėlapiuose, informaciniuose leidiniuose ir kt.) vartojami tradiciniai vietovardžiai:
1. Lietuviškos tradicinės kitų šalių vietovardžių formos, pvz.: Berlynas, Daugpilis, Gardinas, Krokuva, Lyda, Varšuva, Paryžius. Autentiškos šių vietovardžių formos gali būti pateikiamos greta.
2. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai, pvz.: Karaliaučius, Tilžė, Ragainė. Pagrečiui su tradiciniais gali būti nurodomi dabartiniai oficialieji vietovardžiai.

 

3) 2006 m. rugsėjo 28 d. patvirtinta rekomendacija „Dėl verstinių leidinių autorių vardų ir pavardžių adaptuotų formų teikimo“ (žr. skyriuje NUTARIMAI, Rašyba).

 

Dalyvavimas UNGEGN veikloje

Nuo 2000-ųjų Kalbos komisija dalyvauja Jungtinių Tautų Geografinių pavadinimų ekspertų grupės (UNGEGN) Baltijos skyriaus veikloje, priklauso Lietuvos geografinių pavadinimų ekspertų grupei. Apie tai žr. Naujienose:
 

(Plačiau apie Baltijos skyriaus veiklą žr. http://www.eki.ee/knn/ungegn/)

Vietovardžių sąrašai ir žodynai

Čia pateikiami jungtiniai valstybių ir jų sostinių pavadinimų sąrašai (paskutinės 48-ojo ir 54-ojo nutarimų redakcijos), valdų ir kraštų pavadinimai (patvirtinti 2007-12-20 nutarimu Nr. N-4 (113), Lenkijos vaivadijų pavadinimai. Nutarimų dėl valstybių, valdų ir kraštų pavadinimų pakeitimai priimami pagal standarto LST EN ISO 3166-1 „Šalių pavadinimų kodai“ pakeitimus.

Baltų etninių žemių vietų lietuviški vardai Kalbos komisijos patvirtinti atskirais sąrašais 1997–2000 m. Vėliau, sudarius atvirkštinius sąrašus, išleista knyga „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002).
Dr. Marija Razmukaitė rengia dar išsamesnį baltiškų žemių toponimų sąvadą – etninių vietovardžių el. duomenų bazę. Ją sudarys beveik 6000 lietuviškų etninių vietovardžių iš dabartinių Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Kaliningrado ir Latvijos teritorijų. (Šį darbą remia VLKK pagal Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo programą.)

2002 m. komisija pradėjo svarstyti Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto pateiktą tradicinių ir labiau paplitusių pasaulio vietovardžių sąrašą, tarp jų: JAV valstijų, istorinių Jungtinės Karalystės grafysčių, Šiaurės Airijos ir Airijos provincijų, VFR žemių pavadinimus, fizinės ir ekonominės geografijos, istorijos objektų vardus.

Kalbos komisijos užsakymu rengiamas „Pasaulio vietovardžių žodynas“ (rengia Mokslo ir enciklopedijų instituto darbuotojų grupė, vadovaujama Ritos Trakymienės). Jame bus teikiamos ir originaliosios, ir adaptuotos vietovardžių formos. 2006 m. išleista pirmoji žodyno dalis „Europa“, 2008 m. antroji dalis „Amerika“.

Vertėjų kaupiami ištekliai

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga pradėjo kaupti ir skelbti mikrotoponimų atitikmenų sąrašus, žr. LLVS.lt:

Šioje svetainėje taip pat skelbiamas Ritos Urnėžiūtės straipsnis apie krikščionių šventųjų vardus verstinėje literatūroje:

  • Atsargiai – šventieji! (Rita Urnėžiūtė, „Gimtoji kalba“, 2009, Nr. 9, p. 3–13; LLVS.lt, Vertimo kritika ir mokslas)

 

Pastabas ir komentarus prašom rašyti į „Diskusijas“ arba adresu: aiste.pangonyte@vlkk.lt

Paskutiniai papildymai 2009 m. spalį.

 

Žymės: svetimvardžiai.