Valstybinė lietuvių kalbos komisija

   Gimtoji kalba – viena svarbiausių sąvokų psicholingvistikoje, sociolingvistikoje, didaktikoje, sociologijoje ir kitose tiesiogiai su žmogumi ir visuomene susijusiose mokslo šakose. Tačiau humanitariniuose moksluose, tarp jų ir kalbotyroje, neegzistuoja gimtosios kalbos definicijos, kuri būtų tinkama tiek vienkalbės, tiek dvikalbės (ar daugiakalbės) asmenybės kalbinėms preferencijoms apibūdinti.

   Skirtingos tautos pasirenka skirtingą mentalinį pagrindą gimtajai kalbai įvardyti, tai rodo šios sąvokos etnokultūrinį sąlygotumą.

   Vokiečių, prancūzų, ispanų, serbų, hebrajų, japonų kalbose tai yra motinos kalba.

   Kitų tautų kalbinėje sąmonėje gimtoji kalba sujungia supratimus apie giminingumą pagal kraują ir apie gimtąją žemę, gimimo vietą, – tokie yra anglų kalbos pavadinimai mother tongue ir native language, lietuvių gimtoji kalba, lenkų język ojczysty, rusų родной язык. Viena iš rusų žodžio родной reikšmių yra „artimas, savas pagal dvasią“ (свой по духу), todėl natūralu, kad ta aksiologinė konotacija perkeliama ir į gimtosios kalbos sąvoką.

   Panašią vertinimo semą galima aptikti ir kai kurių tautų kasdieniuose gimtosios kalbos įvardijimuose: sava kalba – suomių kalboje, mūsų kalba – serbų, kroatų, mano kalba – tiurkų kalbose. Šio tipo pavadinimuose akivaizdžiau nei kituose minėtuose eksplikuojama artumo semantika, tačiau bet kuriuo atveju gimtoji kalba visų tautų sąmonėje įeina į aksiologinės priešpriešos „savas“ – „svetimas“ sferą.

 

(Iš Alos Lichačiovos pranešimo,
skaityto J. Jablonskio 17-ojoje konferencijoje, tezių)