Gintautas Grigas dešimt metų stebi bendrovės „Microsoft“ programų lietuvinimo darbą. Išsamiai aptaręs 2010 m. spalio mėnesį pasirodžiusią lietuvišką „Word 2010“, recenzentas daro išvadą, kad lietuviui, netgi tam, kuris gerai moka anglų kalbą, su šia programa seksis sklandžiau negu su angliška. Rimtesnių priekaištų pareikšta dėl terminų ir lietuviškai aplinkai nepakankamai pritaikytų šablonų: čia pažodinio vertimo nepakanka. Tekstai, kuriuose yra kultūros realijų, išversti, bet jų turinys daug kur paliktas amerikietiškas. „Lokalizavimas – ne tik vertimas. Tas „ne tik“ ir pakiša koją. Taigi, vertimą galima įvertinti gerai, tačiau visą lokalizaciją (įskaitant vertimą) – tik patenkinamai.“ Tikimasi, kad pastabos pravers lokalizuotojams rengiant naują programos laidą.
Šeštajame 2011-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje atsakoma į klausimus dėl Česlovo Milošo gimtinės pavadinimo – Šeteniai, Šateniai ar Šateiniai; nagrinėjami vediniai „poliublijinis“ ir „poliublinis“; skelbiamas Antano Buračo siūlymas terminą „marketingas“ keisti „rinkovada“; baigiama spausdinti programos „Word 2010“ vertimo į lietuvių kalbą recenzija (G. Grigas); recenzuojamas A. J. Notkaus tiltų projektavimo vadovėlio Tiltų projektavimo pagrindai, 2010 (Aušra Rimkutė) ir kt.
Penktajame 2011-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje G. Grigas nagrinėja, kaip „Microsoftui“ sekėsi sulietuvinti tekstų rengyklę „Word 2011“; L. Pečkuvienė ravi kodeksų ir jų komentarų kalbos piktžoles – taiso „įstatyminius atstovus“, „testamentinius įpėdinius“, „progresyvinius mokesčius“, „kaltinančius įrodymus“, „betarpiškus ryšius“ ir kt.; E. Nasevičius naujame – daugiau kaip po šimtmečio pasirodžiusiame – marinistinės klasikos kūrinio „Vienas su burėmis aplink pasaulį“ vertime randa daug netikslumų, įvertina vidutiniškai, bet geresnės kokybės nesiūlo ir tikėtis – sunku rasti vertėjų, išmanančių jūrinę ir karinę specifiką; Jono Jablonskio premijos laureatę G. Čepaitienę kalbina N. Čižikienė; R. Urnėžiūtė apžvelgia vasario–gegužės mėnesiais įvykusius renginius.
Čia pateikiami daugeliu atžvilgių unikalios šnektos tekstai, surinkti 1955–1985 m. iš vietinių Zasečių ir Pagirių sodžiuose gimusių žmonių.
Leidinys „Rytų aukštaičiai kupiškėnai“ skirtas visiems besidomintiems nedidele, bet unikalia kupiškėnų patarme. Galimybė ne tik paskaityti, bet ir išgirsti gyvą žodį, sužadins ne tik mokytojų ir moksleivių dėmesį kupiškėnų patarmei, bet ir apskritai paskatins labiau įsigilinti į nykstančią kultūros paveldo dalį – tarmes.
Knygoje pateikiami tekstai iš kelių Dūkšto parapijos kaimų – Ažukarklinės, Dvarykščiaus, Kalviškių, Ligūnų ir Pažemiškių. Tekstų turinys įvairus: pasakojimai apie gyvenimą, kasdienius darbus, jaunystę, lenkų ir rusų okupacijų laikus, įvairūs nutikimai.
Antrajame 2011-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje, artėjant 150-osioms Jono Šliūpo gimimo metinėms, I. Mataitytė primena jo vartotus žodžius „lielytis“, „džendžiūras“, „jodinas“ ir kitus, sakydama, kad „tiek seni lietuviški žodžiai, tiek pirmojo atgimimo laikų lietuvintojų sugalvoti nevykę ir neprigiję naujadarai yra mūsų kalbos paveldas, kurį visai įdomu kartais prisiminti, o prireikus ir pasinaudoti“; V. Sakalauskienė atsako į klausimą, ar taisyklinga „nuimti skaitiklių parodymus“; R. Urnėžiūtė pataria, kur tinka „amžinai“, o kur „amžiams“; B. Stundžia pristato dvi Kalbos komisijos patvirtintas kirčiavimo rekomendacijas; tęsiamas straipsnis apie paauglių rašto kalbos nukrypimus; prisiminimais apie tėvą Andrių Ašmantą – tarpukario Lietuvos kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą – dalijasi sūnus Leonas Ašmantas: „Tėvo straipsnius „Jaunius – gramatikas“, „Iš romantiškosios į mokslinę kalbotyrą Lietuvoje“ esu skaitęs ne vieną kartą. Bet, atsimenu, didžiausią nuostabą man kėlė rankraštinis tėvo darbas „Priesagos -inis (-inė), -iškas (-iška) mūsų bendrinėje kalboje nuo „Aušros“ laikų“. Mama jį vadino disertacija. Man suprasti jį buvo sunku, bet, manau, kad tėvo rankraščių vartymas, jo sukauptų knygų skaitymas paskatino mane domėtis knygomis apskritai“...
Žodynėlyje teikiamos sunormintos 82 svetimkilmių sūrių pavadinimų formos (apsvarstytos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos), atitikmenys anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, kilmė ir apibrėžtys, duodama iliustracinių pavyzdžių. Neteiktini variantai teikiami informaciniais sumetimais mažesniu pasviruoju šriftu po ženklo x abėcėlės tvarka, pvz.: maskarpònė <...> x mascarpone, mascarponė, maskarpone ir kt. Patogumo dėlei pateiktos ir sūrių pavadinimų įvairiomis kalbomis rodyklės.
Dvyliktajame kalbos žurnalo numeryje R. Koženiauskienė išryškina Jono Jablonskio gebėjimą sąžiningai viešai spaudoje savo pavarde kalbėtis net su griežčiausiais oponentais ir pavyzdžiu pateikia diskusiją su Motiejumi Gustaičiu dėl „mėgti“ ir „mylėti“. Už savo pastabas ir taisymus altruistiškai Lietuvos labui dirbęs kalbininkas sulaukdavo epitetų „kalbos dogmatikas, susintojas“, „autokratas“, „mandarinas“, bet visą gyvenimą išliko nešališkas, etiškas, nuosaikus, neprarado sveiko humoro jausmo. Be to, šiame numeryje pristatoma Lietuvių kalbos draugijos svetainė, nauji kalbos leidiniai, praėjusių metų žurnalo turinys ir naujųjų sukaktys, S. Akinytė recenzuoja Ingos Hilbig monografiją „Lietuvių ir anglų lingvistinis mandagumas: prašymai“ (VU l-kla, 2010).
Šiame leidinyje pateikiama Lauryno Ivinskio rankraštinio lenkų–lietuvių (dar vadinamo lenkų–žemaičių) kalbų žodyno skaitmeninė kopija plokštelėje ir perrašas su tekstologiniais komentarais. Dvikalbis žodynas buvo skirtas, be abejo, tautiečiams, daugeliui kurių XIX a. vid. lietuvių kalbos reikėjo mokytis ar mokytis iš naujo.
Vienuoliktajame kalbos žurnalo numeryje Z. Zinkevičius dėsto lietuvių pavardžių atsiradimo priežastis, tvirtina, kad Lietuvoje pavardės formavosi panašiai kaip kitose Rytų Europos šalyse – Rusijoje, iš dalies Gudijoje ir Ukrainoje (nuo XIV–XV a. sandūros iki XVIII a. pab.); G. Akelaitis peikia madingą pertarą „(pa)vadinkim(e) (taip)“, taikantį į tradicinių įterpinių „tarkim“, „sakykim“ vietą; L. Pečkuvienė aiškina, kaip kirčiuoti priesagos -inis būdvardžius, padarytus iš tarptautinių žodžių, turinčių priesagą -ija, pvz., „informacinis, -ė“; R. Urnėžiūtė siūlo nusakant veiksmo būdą, pagrindą vengti pasakymo „(kieno?) rėmuose“...
Lapkričio 12 dieną Rietave pristatyta Aldono Pupkio knyga apie lietuvių kalbininką, pedagogą ir publicistą Andrių Ašmantą – „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“.
Šio žodyno tikslas – pateikti publikuotus paukščių lietuviškų pavadinimų sinonimus ir identifikuoti teiktinus, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotus variantus.
Pirmajame 2009-ųjų posėdyje pritarta Kalbos komisijos ir Kalbos inspekcijos praėjusių metų veiklos ataskaitoms, patvirtinti Nepalo valstybės ir Palau sostinės pavadinimų pakeitimai, kt.
Beveik po 350 metų Lietuvos visuomenei pirmą kartą pateikiamas Šventojo Rašto vertimas.
Birželio 19 d. patvirtinta rekomendacija „Dėl medieninių, pluoštinių, dervinių, rauginių ir kitų techninėms reikmėms naudojamų augalų lietuviškų pavadinimų“. Tarties ir kirčiavimo, Žodyno pakomisės teiktų rekomendacijų tvirtinimas atidėtas...
Vadovaudamasi kalbos pastovumo principu Kalbos komisija nepritarė Suvalkijos (Sūduvos) regioninės tarybos siūlymui pavadinimus „Suvalkija“, „suvalkietis “ pakeisti į „Sūduva“, „sūduvis“.