Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ jungtukas jog vartojamas papildinio, veiksnio, išeities šalutiniams sakiniams jungti, pvz.: Pasakyk, jog aš išvažiuoju. Atsitiko, jog moteriškė apako. Mes puolėme taip staigiai ir smarkiai, jog priešai neatlaikė ir ėmė bėgti.

       Žr. įrašą jog, kad.

***

      Anot A. Judženčio, Ledesmos katekizmo lietuviškame 1605 m. vertime („šis „Katechismas aba pamokimas wienam kvriamgi kriksczonivy reykiamas“ yra seniausia išlikusi rytiniu senųjų lietuviškų raštų variantu parašyta knyga“) jungtukas jog – pagrindinė šalutinių priežasties sakinių jungimo priemonė (greta kad ir nes), pvz.: Pagarbinti čystos širdies, jog anys Dievų regės. „Jungtukas jog senuosiuose lietuviškuose raštuose buvo vienas plačiausiai prijungiamuosiuose sakiniuose vartojamų jungtukų ir siejo aiškinamųjų, priežasties, padarinio ir tikslo sudėtinių sakinių dėmenis (Hermann, 1912; Ambrazas, 2006). Jau Hermanno pastebėta, kad rytiniame raštų kalbos variante jungtukas jog dažniausiai buvo vartojamas būtent priežasties aplinkybės sakiniuose, o Rytų Prūsijos autorių raštuose vyravo jo vartosena aiškinamuosiuose sakiniuose.“ (Žr. A. Judžentis „Ledesmos 1605 m. katekizmo priežasties ir tikslo sakiniai“, – Lituanistica, t. 56, 2010, Nr. 1–4 (79–82), p. 92–103.)

Žymės: sintaksė, skyryba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą