I. Mataitytė atkreipia dėmesį į istoriniuose tekstuose pasitaikančias formas poliublininis, poliublijinis.

   Sistemiškai sudarytas -inis priesagos vedinys yra poliublininis (po Liublino [unijos]) (priešdėlio po- ir priesagos -inis būdvardis, apibūdinantis dažniausiai laikotarpį, reiškinį ar įvykį, buvusį po to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu): Bronius Dundulis, parašęs ketvertą studijų iš Lietuvos istorijos ir toliau tebetyrinėjąs poliublininius Lietuvos laikus; A. Šapoka, uoliai domėjęsis poliublininės Lietuvos problemomis.

   Dar plg.: požalgirinis (po Žalgirio [mūšio]), pokarinis, posovietinis, pokolonijinis, povytautinė Lietuva, pomaironinė poetų karta ir pan.

   Atmetę formos poliublijinis priešdėlį ir priesagą gauname pamatinį kamieną liublij-. Su kuo jis sietinas?

   Tokio klausimo nekyla skaitant būdvardį kontekste – aišku, kad turima galvoj Liublino unija: Ši pjesė atkuria tą poliublijinį feodalinėsLietuvos laikmetį, kuris dar stipriai alsavo lietuvišku patriotizmu; Specialaus tyrimo iki šiol nesulaukė pagrindinė šio laikotarpio problema [...] – tautos ir jos sampratos raida poliublijiniais LDK istorijos amžiais; Kalpokas buvo pajėgus gėrikas, beveik kaip poliublijinės Lietuvos bajoras; Tačiau naujumo galimybę jis įžvelgė ne tik poliublijinių LDK laikų ar netolimos XIX a. istorijos tyrimuose.

    Būdvardis poliublijinis yra vedinys iš galbūt dirbtinio (sutraukto) žodžio LiublijaLiubli[no] + [un]ija, kuris pats nevartojamas. Ir, be abejo, jis nėra sąmoningai pasidarytas, o greičiau spontaniškai kai kurių istorikų kalboje radęsis sutrauktinis žodis.

     Žr. I. Mataitytė. Poliublijinis – kas per žodis? // Gimtoji kalba, 2011, Nr. 6, p. 14–15.

Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą