Sustabarėję junginiai ko gero, ko gera dažniausiai sakiniuose vartojami kaip įterpiniai (žymi spėjimą, abejojimą, netikrumą). Junginys ko gero teikiamas įterpinių skyriuje norminiame leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, p. 178.

     Vartojimo pavyzdžiai: Traukit alų, tik ūsų nemerkit, o tai, ko gero, nušus. Dar užrašys, ko gero, jam Martyno prakaitą ir triūsą. Ko gero, šie pamąstymai priskirtini vadinamajai liaudies etimologijai, kur žodžių prasmės aiškinamos veikiau pagal jų skambesį nei pagal kilmę. Kaimynas Mečys Surgaudas šėrė gyvylius ir, ko gera, šypsojosi į ūsą. Tuo metu ordino magistras turėjo galingą karinę jėgą, galėjusią, ko gera, jo įsakymu užimti net Vilnių. Yra dar vienas, tačiau, ko gera, neesminis skirtumas.

     Dar žr. banko įrašą „įterpinys, įterpiniai“.

Žymės: skyryba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą