Gyvulių, žvėrių, paukščių tikriniai vardai rašomi kaip ir asmenų, mitologinių ir religinių būtybių, literatūrinių herojų tikriniai vardai – didžiąja raide, pvz.: Brisius (šuo), Runcė (katė), Žalutė (karvė), Žvinė (kiaulė), Sartis (arklys), Baltakaklė (višta), Rici (beždžionė). (Žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, p. 62, § 150.)


    Vienanariai vardai populiariausi, plg.: Meda, Mile, Marge, Žibute, Juoduke, Žale – tokiais vardais gargždiškiai vadina šeimų maitintojas juodmarges ir žalmarges karves, kurios, kaip ir jų šeimininkai, turi pasus. Savo katiną pavadinau Trintuku, nes jis mėgsta trintis prie žmonių.

    Jei vardą sudaro ne vienas, o du ar daugiau žodžių, visi jie pradedami didžiąja raide, pvz.: Turtingiausiu gyvūnų pasaulyje šiandien laikomas šuo vardu Giunteris Ketvirtasis, sąskaitoje turintis 324 milijonus dolerių. Policininkai grąžino pabėgusią papūgą šeimininkui, nes paukštis vis kartojo savo vardą ir šeimininko pavardę, tad mūsų papūga dabar dažnai kartoja: „Žakutis Petraitis – ba-a-aisiai gudrus paukštis.“ Atitinkamai taisytina: Į Dusetas pateko ne visi, žirgų lenktynėse triumfavo Velnio nuotaka (= Velnio Nuotaka).
 
    Gyvūnų pavadinimai pagal jų išorines ypatybes, pavartoti bendrine reikšme, rašomi mažąja raide, plg.: Kažin kieno tas rainis (katinas)?

 

 

Žymės: rašyba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą