Kreipinys tokiu atveju neaktualizuotas ir kaip toks neišskiriamas – išskiriamas visas posakis apsaugok Viešpatie. Tokie sustabarėję posakiai dažnai atlieka jaustukų funkciją, jie išskirtini kaip emociniai įterpiniai (žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, 1992, p. 184–185, § 155 c), pvz.: Apsergėk Viešpatie, nu tokios ligos! Kokie ten keliai buvo, saugok Viešpatie, [koks] purvynas! Sergėk Viešpatie, kaip aš jo bijau susitikti! (pavyzdžiai iš „Lietuvių kalbos žodyno“, Vilnius, 1999, t. 19, p. 294; „Frazeologijos žodyno“, Vilnius, 2001, p. 833, 834); Aš juk negaliu skųstis, ne, apsaugok Dieve, tada, tą vakarą ir tą naktį, aš tikrai apie tai negalvojau... Mūsiškei buvo lemta, apsaugok Dieve, įkristi į akį naujajam kunigėliui... Neduok Dieve, taip prieisim iki aukščiausiųjų mūsų valdžios pareigūnų ir, neduok Dieve, ką nors apie juos sužinosime. O jei, neduokdie, man kas nors atsitiktų, tai baisu net pagalvoti, kad dukrelę paimtų auginti jos tėvas ar seneliai (iš VDU „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“).

 

     Jei kas iš tikrųjų kreiptųsi į Viešpatį, šauksmininką reikėtų išskirti, todėl kablelio dėjimą po apsaugok prieš Viešpatie galima laikyti pasirenkamosios skyrybos atveju.  

     Dar plg.: Viešpatie, kiek jų čia vienu traukiniu atvažiuota! Kad nors, dievuliau, būtai žinelę davęs... Vajėzau, skęsta! Dėl dievo meilės, ką darai! Ar tu ne žmogus, po šimts kelmų?

Žymės: sintaksė, skyryba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą