Lurdas (pranc. Lourdes) – miestas Pietų Prancūzijoje, viena katalikų šventų vietų, jų piligrimystės objektas. 1858 m. ten pasirodė Jėzaus Motina Marija, toje vietoje ištryškęs šaltinis. Prie šaltinio vėliau pastatyta bazilika. Lietuvoje (Palangoje, Plungėje, Raseiniuose) vienuoliai buvo įrengę imitacinius lurdus.

     Taigi Lurdas pirmiausia vietovardis, todėl rašomas didžiąja, bet  įgijęs tam tikrą apibendrintą reikšmę „Mergelės Marijos apsireiškimo vieta; grota, kurioje apsireiškė Mergelė Marija“ gali tapti bendriniu žodžiu. Vadinasi, Lietuvos Lurdas, bet taip pat ne klaida ir Lietuvos lurdas.

     Vartojimo pavyzdžiai:

    • Lietuvių mokslo kalbos tekstyno (VU): Lurdas, kaip religinė-etnokultūrinė idėja, Lietuvą pasiekė grafo F. Tiškevičiaus dėka. Pirmoji Lurdo grota įkurta Palangoje. Lurdas – tai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Prancūzijos Lurde pagrindu daugelyje pasaulio tautų puoselėjama religinė-etnokultūrinė idėja, kurios raišką – regimąjį pavidalą – sudaro įvairiomis intencijomis statomos Lurdo grotos: joms paprastai būdinga Prancūzijos Lurdo grotos architektūrinė linija, apipinta konkrečios vietovės tautiniais elementais. Dėl šnekamosios kalbos (jai būdingo žodžių trumpinimo) savitumo susiklostė tradicija Lurdo grotas vadinti tiesiog Lurdais;
    • Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (VDU): Nakties svečiai kaip atsirado, taip ir dingo, o aš ėmiau garsėti kaip narsus dvasiaregys, stebuklingai išgydęs paralyžiuotą moterį, kuriai net Lurdas nepadėjo. Kadangi Plungės lurdas buvo pastatytas vėliau negu Palangos lurdas, galima numanyti apie glaudų kunigaikščių Oginskių ir grafų Tiškevičių ryšį. Apie senąjį Švedriškės lurdą žinių rasti nepavyko. Žinoma tik tai, kad 1991 rugpjūčio 18 d. buvo pašventintas atnaujintasis lurdas. Ten prie Dirsteikos upelio esantis Dievo Motinos Marijos lurdas pastatytas... kažkada vienas ūkininko bernas panoro šioje vietoje įkurti lurdą. Šiam reikalui jis paaukojo viso savo gyvenimo uždarbį, darbą ir triūsą: atsirado lurdas, geriau prieinamas šaltinėlis ir koplyčia su įvairiais šventaisiais.

     Palyginkite: Meka reikšme „musulmonų šventasis miestas Saudo Arabijoje su Kaabos mečete“ visada kaip vietovardis bus rašomas didžiąja raide, tačiau antrąja susiformavusia reikšme „kokios nors veiklos centras, traukiantis tam tikrus žmones“ gali būti rašomas mažąja raide kaip bendrinis žodis, pvz., turistų meka (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 519). Dar plg. pavyzdžius Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno: Žmonės bėgo iš miesto, taip ilgai buvusio emigrantų meka. Užupis dabar pavargėlių ir genijų meka. Kernavė yra archeologų meka; ten pat – didžiąja raide: Trakai buvo ir tebėra Lietuvos karaimų dvasinio gyvenimo centras, karaimų Meka.

 

 

Žymės: rašyba, religija
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą