Kitų kalbų žodžius adaptuojant (lietuvinant) dvigubosios priebalsės rašomos kaip viena, taigi Anna lietuviškai užrašoma kaip Ana. Plg. kitų adaptuotų žodžių (tikrinių ir bendrinių) rašybą: antena (lot. antenna), citadelė (it. cittadella), kapela (it. cappella < lot. capella), kolona (pranc. colonne < lot. columna); vietovardžius – Apeninai (it. Appennini, kalnai), Talinas (est. Tallinn), vardus – Ema (vok. Emma), Inokentijus ar Inocentas (lot. Innocentius, Innocens), Izabelė, Izabela (lot. Isabella), Kamilė, Kamila (lot. Camilla).

     Šio moters vardo tradicinis lietuviškas variantas – Ona, dar Onė (žr.: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius, 2009, p. 257). Įvardijant šventuosius ir monarchus vartojamos būtent tradicinės vardų formos, pvz.: Šv. Onos bažnyčia, Šv. Ona – duonos poniaPrancūzijos karalienė Ona Austrė (XVII a.), Didžiosios Britanijos karalienė Ona Stiuart (XVII–XVIII a.). 

     Ne adaptuojant ar transkribuojant, o teikiant autentiškas kitų kalbų asmenvardžių formas, dvigubosios priebalsės išlaikomos, pvz.: Pirmauja Australijos dviratininkė Anna Millward. Dokumentus Italijos archyvuose surado lenkų mokslininkė Anna Szweykowska

     Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra fiksuojami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gimusių asmenų vardai ir pavardės. Daugiausia, žinoma, lietuviškų įrašų, nes registruojant laikomasi nuostatos „civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba“, tačiau yra atvejų, kai asmenvardžiai perrašomi iš užsienyje išduotų dokumentų kita kalba. 

Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą