„Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!“ – šia malda daugelis prisimena išėjusiuosius kapinėse, vienumoje, bažnyčiose. Kalbos sraute iš maldos dažniausiai lieka frazė amžiną(jį) atilsį, kartais tik amžinatilsį, o kartais vien tiktai a. a.
   Kokią frazę vartoti? Ar išskirti? Kaip vartoti: prieš asmenvardį ar po jo?
   Dalykiniame stiliuje patogiausia vartoti frazės sutrumpinimą iš pirmųjų raidžių, pvz.: Tėvo a. a. senelė turtą užrašė Bažnyčiai. Bus įsitikinta, ar tamsų vakarą apšviestame ir uždengtame užuolaidomis lange matomas virtuvėje esančio žmogaus (panašaus ūgio kaip a. a. velionis Bubnelis) siluetas. Religiniuose tekstuose kartais pavartojamas specifinis grafinis trumpinys, pvz.: A†A kan. J. G.
   Dalykiniame ir bet kuriame kitame stiliuje taip pat nekelia abejonių sustabarėjusio junginio amžinąjį atilsį vartojimas. Vartojama prieš asmens įvardijimą arba po jo.
    Prieš asmens įvardijimą junginys neskiriamas kaip priedėlis, pvz.: Apie šią spaustuvę žinojo tik mano žmona ir šios spaudos platintojas, jau amžinąjį atilsį J. Bacevičius – energingas, nepavargstantis šio šimtmečio knygnešys. Rūkymo reklama didžiausią įtaką daro mūsų paaugliams, jaunimui, amžinąjį atilsį kardinolo V. Sladkevičiaus žodžiais tariant, mūsų išlikimo garantui. Linkiu, kad socialdemokratai toliau europėtų ir stiprėtų, jeigu amžinąjį atilsį A. Sniečkus nenutvers jų už kojos beeinančių... Šiandien pagerbsime amžinąjį atilsį Kovo 11-osios ir Nepriklausomybės Akto signatarų kapus Vilniuje. Šv. Mato bažnyčioje buvo aukojamos mišios už amžinąjį atilsį dailininką Joną Rimšą ir kitus anykštėnus, Tėvynę Lietuvą ir jos vadovus.
   Junginys po asmens įvardijimo, ypač labiau išplėstas, gali būti išskirtas kableliais ar skliaustais kaip įterpinys, pvz.: Ačiū Dievui, esu gimęs po karo, bet mano tėvelis, amžinąjį atilsį, buvo geležinkelietis Kaune. Tas kunigas, kuris surinko didelę kolekciją, yra kaip Č. Kavaliauskas, kuriam, amžinąjį atilsį jam, kaip tik ruošėmės duoti stipendiją, bet jis numirė. Perskaitysiu dvylika pavardžių tų, kurie šiandien yra Seimo nariai, priėmę šitą programą: A. Baležentis, J. Bastys (amžinąjį atilsį), A. Endriukaitis, A. Giedraitis, V. Lapė...
   Apstabarėjęs junginys amžinąjį atilsį ar, buitiškiau, amžiną atilsį perkeltas iš postpozicijos į prepoziciją, sulipo į dūrinį amžinatilsį ir net išvirto į daiktavardį ar būdvardį su kone visais šioms kalbos dalims būdingais linksniais, giminėmis ir skaičiais. Tokio vartojimo pavyzdžių pasitaiko laisvesniuose stiliuose, publicistiniame, grožiniame ir buitiniame.
    Einantis prieš asmens įvardijimą sustabarėjęs galininkas neskiriamas kaip priedėlis, pvz.: Kaip iš pageltusios fotografijos traukta amžinatilsį mano močiutė! Stuk, stuk, stuk, – beldžia į žemę amžinatilsį Kazabulio išdrožta lazdelė.
    Prepozicijoje taip pat neskiriamas ir suderintas su pažymimuoju žodžiu priedėlis, pvz.: Jeigu būtų gyvas amžinatilsis tavo tėvas, vargu ar jis tvirtai patartų. Ketveri tremtinio metai Lietuvoje: su amžinatilsės žmonos paveikslu ir savo likimu. Šimtą kartų teisus amžinatilsis A. Vaida: viskas parduodama! Rodas ir jo grupė turi tiek potencialios jėgos, kad netrukus gali prilygti, pavyzdžiui, amžinatilsiui Albertui Collinsui.
   Einantį po asmens įvardijimo galima išskirti, ypač išplėstą (neišplėsto priedėlio skirti nebūtina), pvz.: Anas klebonas, amžinatilsį, klausėsi mano paklydimų... Tėvas, amžinatilsį, turėjo šešiasdešimt arų žemės sklypą. Gražvyda, amžinatilsį, nepažintų savo vaiko... Jis pilka kepure paslėpė retus pražilusius plaukus, praplikusį viršugalvį, išėjo į sodybos kelią, trumpą, tėvo, amžinatilsį, nutiestą iki tarpmiestinio didžkelio. Su anuo kunigu, amžinatilsį, kartu pajuokaudavome. Mano vyras, dabar jau amžinatilsis, buvo inžinierius, bet labai mėgo medžius sodinti.
    Susiderinęs su pažymimuoju žodžiu priedėliškai vartojamas amžinatilsis lengvai gali pakeisti ir patį pažymimąjį žodį, pvz.: Nelabai amžinatilsis su gėlėmis reikalų turėjo gyvendamas. Kažin ar ne šita kojele ir raišdavo amžinatilsis? Ar jis ne amžinatilsis tas autorius? Kai gyveno su amžinatilsiu, ir jie mažai tenusileisdavo šeimininkams. Abudu amžinatilsiai buvo neramūs, triukšmingi, o dabar tylu. <..> palaidojęs, jų atminimą vyšnele paženklinęs, kurios uogų nedrįsdavęs skinti, kad nenugainiotų paukštelių, suskridusių amžinatilsiams pagiedoti... Apie amžinatilsius, kaip žinoma, – geriau nieko. Myli arklius, nors vienas, Fortui gal per ilgai ne vietoje sukinėjantis, vos nepasiuntė į amžinatilsius.
    Kaip matyti iš pavyzdžių, kurie daugiausia surinkti iš „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“, Seimo posėdžių stenogramų, internetinės žiniasklaidos, maldos žodžių kalbant apie mirusįjį (-iuosius) nevengiama. Maldos formulė sutrumpėjo iki junginio, iki dūrinio, kuris savo ruožtu nuo galininko formos („Lietuvių kalbos žodyne“ ties amžinatilsis pažymėta ppr. acc. „paprastai galininko formos“, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ šis žodis vis dar neteikiamas) perėjo prie suderintos su pažymimuoju žodžiu formos. Rašto kalboje, žinoma, patogiausia liks vartoti iš junginio sudarytą trumpinį a. a. Ji vartojama prieš asmenvardį ir neišskiriama.

Žymės: skyryba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą