Žodis tėvas vartojamas keliomis reikšmėmis: 1. vyras, ppr. vedęs, savo vaikui; 2. prk. grindėjas, kūrėjas; 3. dvasininkų ar vienuolių prievardis (DŽe). Visomis reikšmėmis jį galima sureikšminti ir stilistiniais sumetimais rašyti didžiąja raide, tas ypač tinka kreipiantis.

      „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“ daugiausia fiksuota neutraliosios rašybos mažąja raide (ir kreipiantis kunige, ir tėve), pvz.:

– Kalbėk, sūnau.
– Užėjau paklausti, tėve.
– Klausk.
– Norėčiau sužinoti, ar nuodėmė laukti stebuklo.

– Reikia atleisti.
– Žinau, tėve Joakimai. O jei negaliu atleisti?
– Melskis.

Apsirengsiu juodai, mano veidas bus mirtinai išblyškęs, parklupsiu prie kunigo kojų ir prašysiu:
– Ak, tėve, padėk man.

Pranė surinko klebonui lauktuvių: į naują pintinę įdėjo didelį ąsotėlį medaus, sūrį su kmynais, rausvą skilandžio gabalą.
– Valgykite, šventas tėve, į sveikatą. Ir atvažiuokite, kai bus obuolių, aviečių…
 

Kunigas tirpo ir vėl markstėsi:
– Ak, jau tie mano bedievėliai.
– Gal mums, kunige, būtų verčiau pradėti nuo visų ligšiolinių savo gyvenimo nuodėmių išpažinimo? 

Šiame bažnytkaimyje, kunige, nėra su kuo pasikalbėti. 

Ji visad pasako: „Sudie, kunige Simonai... Kunige Simonai... Turėtų sakyti: „Sudie, klebone...“

    Didžiąja raide paprastai rašomas krikščionių Dievo asmens įvardijimas – Dievas Tėvas, taip pat kreipinys į popiežių, kaip Katalikų Bažnyčios vyriausiąjį, pvz.: 

Viešpatie Dieve Tėve, visų tėvų, visų dievų Tėve!..

Dieve Tėve, Dieve maloningas, tegul nežūsta žmogus neteisingas. 

– Menas yra pats taikliausias iš visų jūsų ginklų, Šventasis Tėve! Jeigu jis bus šalia jūsų, visada valdysite krikščioniškąjį pasaulį! Jeigu jį prarasite, patirsite savo ganytojiškos veiklos pralaimėjimą! 

     

Žymės: rašyba, religija
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą