Bendrinėje kalboje teiktinesnis variantas pakrikštyti, pakrikštija, pakrikštijo – 1. bažn. suteikti krikštą; 2. prk. duoti vardą (eDŽ6). Pvz.: Per Sekmines dėdė kunigas žadėjo pakrikštyti. Jis gerai pažinojo savo gimtąjį miestą, čia buvo pakrikštytas, gavo sutvirtinimo sakramentą, užaugo, išvaikščiojo jį skersai išilgai... Neprisivertei pakrikštyti vaikų nei savo senelių, nei savo prosenelių vardais. Vien pagonišku vardu nebuvo galima vaiko pakrikštyti. 1383 m. spalio 21 d. Vytautas buvo pakrikštytas (gavo Vygando vardą).

     Priešdėlinis veiksmažodis pakrikštyti vartojamas taip pat ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą, pvz.: Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane (Mk 1, 9). Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti <...> Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. (Apd 2, 41–42). Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi (Gal 3, 27). 

     Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (eLKŽ) yra iš viso aštuoni priešdėliniai veiksmažodžiai: apkrikštyti, atkrikštyti, sikrikštyti, pakrikštyti, perkrikštyti, prikrikštyti, sukrikštyti, sikrikštyti. „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ (VDU) duomenys rodo, kad iš galinčių konkuruoti pagal reikšmę variantų su priešdėliu pa- (1381) formos kur kas dažnesnės nei su ap- (153), taigi bendrinėje kalboje vyrauja veiksmažodis pakrikštyti.   

Žymės: morfologija
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą