Tai dūrinys iš dviejų daiktavardžių: drusk-a + pelk-ė. 

     Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (Vilnius, 1997, p. 153.) galima teigti, kad lietuvių kalboje maždaug pusė sudurtinių daiktavardžių su abiem daiktavardiniais dėmenimis yra be jungiamųjų balsių, kita pusė su jungiamaisiais balsiais. Iš jungiamųjų balsių dažniausias jungiamasis balsis -a-, jį turi beveik pusė dūrinių su jungiamuoju balsiu, toliau eina -i-, -o-, -u-, -ė-, -y-, -ū-, -io-, -iu-, -uoDaugelio dūrinių jungiamasis balsis sutampa su pirmojo daiktavardžio kamiengaliu (šiuo atveju kamiengalis -o, žr. dgs. naudininką – druskoms).

     Kita vertus, pastebėtas polinkis o kamieno daiktavardžius dažniau jungti be jungiamojo balsio, kiek rečiau – su jungiamuoju balsiu -a- ir gerokai rečiau – su jungiamuoju balsiu -o-. Plg.: girnapusė, sėklaskiltė, juostakirmis, sierarūgštė, uogakrūmis; bandotakis, galvoviršis, tautodailė, sienotarpis, gamtovaizdis.

     Taigi darybiškai galimi abu variantai – druskapelkė ir druskopelkė

     Jungiamojo balsio vartojimą, kaip teigiama gramatikoje, gali lemti ne kamiengalis, o antrinis veiksnys, dažniausiai – kitų dūrinių analogija (plg.: žandikaulis, raktikaulis ir blauzdikaulis, kaktikaulis). Taigi druskapelkė derėtų su aukštapelkė, žemapelkė, miškapelkė, kalnapelkė, viksvapelė, žaltapelkė, kita vertus, druskopelkė – su druskožemis, druskoežeris.   

Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą