Kada vartoti veiksmažodį „tįsoti“, kada „tysoti“?

      Naujausiame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (7-as patais. ir papild. leidimas. – Vilnius, 2012) teikiamas vienintelis variantas tįsoti, tįso, tįsojo reikšmėmis „būti nutįsusiam“ ir „gulėti, būti išsitiesusiam“. Panašiai nuo seno teikiama didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“.

     Taigi, atsisakoma gana dirbtinio skyrimo: tysoti, tyso, tysojo „gulėti, būti išsitiesusiam“ ir tįsoti, tįso, tįsojo „būti nutįsusiam“, kuris fiksuotas ankstesniuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimuose.

     (Naikinti rašybos variantus su tys- – tysoti, tyso, tysojo, tysojimas, patysoti, patyso, patysojo, patysojimas – rekomendavo VLKK Rašybos grupė, žr. 2008-05-27 naujienų pranešimą.)

     Nosinė raidė rašoma pagal taisyklę „kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje“: tęsti, tįsti, tįsčioti, tįsėti, tįsoti, tįsus, ištįsėlis, tąsyti, tąsa, tąsus (žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, 1992, p. 17, § 9 3). Nosinė raidė rašoma ir visose veiksmažodžių formose ir vediniuose, pvz.: tęsinys, tęstinis, tęstinumas, tąsymasis, tąsumas, nuotąsos, pratąsa, užtąsyti, pratęsimas, ištįsėlis, tįsumas, tįsis, ištįstkaklis...   

      Pastaba. Leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992, p. 121) rašybos žodynėlyje teikiami du variantai: tįsoti „būti nusitęsusiam“, tysoti „gulėti išsitiesusiam“, todėl, kol šaltinių teikimas įvairuoja, nė vienas pasirinktas rašybos būdas (ar abiejų reikšmių veiksmažodžius rašyti su nosine – tįsoti, ar skirti veiksmažodžių rašybą pagal reikšmes – tįsoti ir tysoti) negali būti laikomas klaidingu.