Dviraidis, arba dviguboji raidė, dar kitaip digrafas, – tai sudėtinis rašto ženklas, susidedantis iš dviejų raidžių ir žymintis vieną garsą. Pvz.: lietuvių kalbos dviraidžiai – ch (cha), dz (dzė), (džė); lenk. sz (eš); anglų ea (tariama kaip ilgoji i); žr.: Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: „Šviesa“, 1990, p. 53.

     Dviraidžiu ch žymimas duslusis priebalsis, vartojamas kai kuriuose lietuviškuose jaustukuose, pvz.: cha cha cha, nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: choras, chemija, archeologija. Dviraidžiais dz ir žymimi skardieji sudėtiniai priebalsiai, pvz., bidzenti, dzūkai, nudzirinti; džiauti, landžioti, suodžiai (raidės c ir č žymi taip pat sudėtinius – tariama ts, , – tik dusliuosius priebalsius).

     Dviraidžiai nepatenka į lietuvių kalbos abėcėlę, yra laikomi dviem atskiromis raidėmis: c ir h, d ir z, d ir ž, todėl abėcėliškai rikiuojant žodžius, jie neturi specialios vietos – paisoma abėcėlės tvarkos, pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodžiai cha, chakasai eina po žodžio cezis (pagal antrų raidžių seką: pirma e, po to h), po dvozgimas dzagnojo, dzagnoti, po dzvagtelėti aulis...

     Tačiau trumpinant asmenvardžius (rašant inicialus) dviraidžiai išlaikomi, pvz.: Ch. Frenkelis [Chaimas], Dz. Budrys [Dzidas], Dž. Pučinis [akomas; it. Giacomo Puccini]. Kitų raidžių junginių nerekomenduojama išlaikyti, pvz., Stasys – S. Šalkauskis (ne St.).

Parengta pagal norminį leidinį „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, p. 9, 79, § 184 c.

 

Žymės: rašyba
Atgal

Jei ši informacija Jums buvo naudinga (nenaudinga), jei pastebėjote klaidą, turite daugiau informacijos ar norite pakomentuoti, parašykite atsiliepimą (ne klausimą!).

Rašyti atsiliepimą