Spausdinti

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gegužės 9 d. renginyje priminė, kad lietuviškos Spaudos draudimo panaikinimo šimtmečio data buvo įtraukta į UNESCO minimų datų sąrašą. Pasipriešinimas spaudos draudimui ir judėjimas už kalbos išsaugojimą – unikalus pavyzdys pasauliui. Šalies vadovės teigimu, šiandien turime susitelkti prieš naujus lietuviškam žodžiui tenkančius iššūkius...

 

     2011 m. gegužės devintąją Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu į prezidentūrą rinkosi už gimtosios kalbos ir spausdinto žodžio likimą atsakingų profesijų atstovai: leidėjai, rašytojai, spaustuvininkai, žurnalistai, mokslininkai, bibliotekininkai, kalbininkai, muziejininkai, studentai, visuomeninių organizacijų atstovai.

     Šalies vadovės teigimu, prisimindami lietuviškam žodžiui tekusius išbandymus, lietuviškos spaudos draudimo, sovietinės cenzūros laikus, šiandien turime susitelkti prieš naujus iššūkius, su kuriais tenka susidurti jau laisvam lietuviškam žodžiui. (Prezidentės kalbos tekstas svetainėje president.lt, skyriuje „Prezidentės veikla. Kalbos“, čia.)

     Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos renginyje pranešimus apie gimtosios kalbos ir spausdinto žodžio reikšmę valstybės gyvenimui skaitė VU Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktoriaus prof. Domas Kaunas, Spaustuvininkų asociacijos prezidentė dr. Erika Furman, Leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė, Bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena Smetonienė*** (pranešimas toliau), VU Leidybos magistro studijų programos pirmojo kurso studentas Mantas Bražiūnas, žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotasis mokslas“ redaktoriaus Aurelijus Katkevičius, Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.

    \ Renginyje dalyvavo dviejų kino premjerų – Jono Trukano vaidybinio filmo „Knygnešys“ ir airių režisieriaus Jeremiaho Cullinane’o dokumentinio filmo „Knygnešiai“ – kūrėjai, veikė bibliofilo ir kolekcininko Vidmanto Staniulio Spaudos draudimo metų spaudinių ir vienetinių gražiausių šio meto knygų parodos, pristatyti fotomenininko Juozo Valiušaičio fotodarbai „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“.

     Už gimtosios kalbos ir spausdinto žodžio likimą atsakingų profesijų atstovai apdovanoti vardiniais Prezidentės parkeriais ir dovanomis. 

(Dž. G. Barysaitės nuotraukoje: Irena Smetonienė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Gybauskaitė.)

*** 

Irena Smetonienė,
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė 

      Šiandien čia ne atsitiktinai visi esame kartu: kalbininkai, knygų leidėjai, spaustuvininkai, rašytojai, menininkai, mokytojai, politikai – mus jungia vienas bendras, iš pirmo žvilgsnio nematomas siūlas – kalba. Politikui ji reikalinga, kad galėtų paskui save vesti tautą, mokytojui – kad ugdytų visavertį šalies pilietį, rašytojui – kad galėtų išreikšti save, o štai leidėjai ir spaustuvininkai turbūt net neįtaria, koks svarbus jų vaidmuo kalbos raidai. Būtent spaustuvininkai ir leidėjai kėlė kalbos standarto poreikį ir drąsiai galima sakyti, kad buvo pagrindiniai bendrinių kalbų Europoje kūrimosi varikliai. Didžia dalimi jų rankose kalba yra ir šiandien – kokia kalba bus parašytos knygos, tokia ir mes kalbėsime.

      Kalba yra valstybės gyvavimo garantas – tą puikiai suprato Ispanijos karalienė Izabelė dar penkiolikto amžiaus pabaigoje įsakiusi parašyti ispanų kalbos gramatiką, tą suprato ir garsusis kardinolas Richelieu, pasakęs žymiuosius žodžius: „Kas valdo kalbą, tas valdo ir valstybę“. Viename iš anglų kalba leidžiamų taikomosios lingvistikos metinių apžvalgų rašoma: „Valstybė gali sau leisti būti bedievė, bet neįstengia likti bekalbė“. Iš tiesų, kalba negali egzistuoti kaip atskiras objektas – ji yra viso mūsų gyvenimo (tiek sąmoningo, tiek nesąmoningo) neatskiriama dalis. Pastaruoju metu mums bandoma įrodyti, kad kalba nieko bendro neturi su tapatybe, o, pasirodo, ir lietuviškos tapatybės visai nėra. Norint suvokti, koks ryšys tarp kalbos ir tapatybės, užtenka žvilgtelti į žodžio „tauta“ sąvoką: tauta – įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad kalboje žmogus pasisako, kas esąs, nes tautos darbo, socialinio gyvenimo, kultūros ir psichologijos realijos, ypatybės ir jas atspindinčios sąvokos, vaizdiniai fiksuojami žodžiais, frazėmis, sakiniais. Tautos unikalumas, jos kultūros lygis ypač gerai matyti metaforose ir idiomatiniuose posakiuose – juos išversti į kitą kalbą sunku, o dažnai ir visai neįmanoma. 

     Kalba yra ne tik šiandieninė mūsų komunikacija – ji mūsų ryšys su protėviais, su ateinančiomis kartomis. Fiksuodama asmens ir tautos patyrimą ir kartu su juo kultūrines vertybes perduodama iš kartos į kartą, buvusias, esamas ir būsimas kartas ji jungia į vieną istorinę visumą. Taigi, kalba sulydo tautą į vieną bendruomenę ir yra tos bendruomenės vienybės bei egzistavimo garantas. „Pasaulio supratimas visada įsikūnija kalboje. Priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja dabarties akiratį“ – skaitome filosofo Arūno Sverdiolo knygoje „Būti ir klausti“. Kasdien, bendraudami su savo tautiečiais, nepastebime, kad kalba labai susijusi su tautybe – tautybės ir kalbos sąveika tuojau pat iškyla aikštėn, kai atsiduriame kitatautėje, tuo labiau kitakalbėje aplinkoje. Stiprėjant tautinei sąmonei, didėja ir kalbos reikšmė. Tai puikiai suvokdami visi okupantai visokiais būdais stengėsi lietuviams įrodyti, kad jų kalba yra mužikų, prasčiokų – natūralu, jeigu atimsi kalbą, sunaikinsi tautos gyvastį. Tačiau susidūrę su prievarta, su svetimos kalbos primetamu pasaulėvaizdžiu jautėme savosios kalbos vertę ir prasmę, o netekę išorės priešo, pradėjome graužti save. Suvešėjusi savinieka pirmiausia puolė kalbą, tuo dar kartą patvirtindama, kad būtent kalba yra tautiškumo pagrindas. Taip, galime savo kalbą susiaurinti iki buitinio lygmens: rašyti mokslinius darbus kita kalba, džiaugtis, kad aukštosiose mokyklose daugėja programų anglų kalba, teikti išsilavinimą kita arba dviem kalbomis, versti vaikus kalbėti svetimomis kalbomis ankstyvoje vaikystėje, kai dar nesusiformavusios gimtosios kalbos sąvokos, pasaulio suvokimo dalykus, net dorinį ugdymą mokyti svetima kalba, nubraukti viską, kiek yra pasiekusi bendrinė kalba ir apklausus paauglius nuo nulio kurti jiems tinkamą kalbą... Bet ar tada bebūsime lietuviai? Žinoma, prieš atsakydami į šį klausimą paklauskime savęs – o ar norime likti lietuviais?

      Kalba yra gyva, ji nuolat kinta. Kad joje neįsivyrautų chaosas, turime norminimo ir priežiūros institucijas. Tie, kurie sako, kad jų nereikia, puikiai žino, kad neprižiūrima kalba miršta, kad kalba laikoma mirusia, kai pasitraukia iš viešojo valstybės gyvenimo, pagal mirštančios kalbos darybos dėsnius nauji žodžiai nebedaromi, o skoliniai keliauja tik viena kryptimi, tuomet visuomenė tampa puskalbe, jos niekas nebetaiso, nes nebelieka norminimo ir priežiūros institucijų. Kalbos raida tik tada normali, kai tvirta valstybės kalbos politika.

      Williamas Baeras studijoje „Kalbos politika ir nacionalinis vieningumas“ taip apibūdina kalbos politiką: „Kalbos politika tampa socialiniais klijais, kuriais vyriausybės siekia susiskaldžiusias žmonių grupes sujungti į vieną stabilią politinę ir socialinę visumą“.

      Mūsų kalbos statusas iš tiesų nepriklausomoje Lietuvoje išgyvena aukso amžių: kalbos apsaugai skirtos nuostatos yra daugelyje svarbiausių įstatymų, esame viena iš tų šalių, kur veikia specialusis kalbos įstatymas, kalbininkų pastangas remia Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, prie kalbos politikos prisideda universitetų lituanistinės katedros, Lietuvių kalbos institutas, visuomeninės organizacijos. Tačiau kalbos politikai neužtenka valstybės institucijų globos, kalbos komisijos rūpesčio, prie jos turime prisidėti kiekvienas. Grįžę namo ar į darbo vietą ir įsijungę kompiuterį atkreipkime dėmesį, kokiomis programomis dirbame, kokia kalba rašome elektroninius laiškus ir žinutes telefonu – tada pamatysime, kiek mes prisidedame prie bendrosios kalbos politikos. Dideli dalykai prasideda nuo visai mažų darbų: reikia tiek nedaug – į kalbos aruodą kiekvienas atneškime po grūdelį ir ji išliks ateinančioms kartoms.

 __________________________