Spausdinti

„Bandau įsivaizduoti, kaip tokią dieną į šią salę ateina publicistas, XX a. pradžioje kovojęs dėl spaudos laisvės, turėjęs didelės įtakos Lietuvos valstybės lyderiams, visuomenės nuomonei, kultūros politikai – Vaižgantas. Leiskite remiantis Vaižganto literatūrinės publicistikos temomis pabrėžti bent tris šiuolaikinės kalbos politikos dalykus, kuriems, esu tikra, jis pats pritartų“...


Kalba pasakyta 2013 m. gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną –
per 6-ojo Nacionalinio diktanto konkurso šventinį renginį, vykusį prezidentūroje.

 

Jūsų Ekscelencija Ponia Prezidente,

Garbingieji Nacionalinio diktanto dalyviai, organizatoriai ir rėmėjai – kalbos kūrėjai, skleidėjai, puoselėtojai!  
 

\Bandau įsivaizduoti, kaip tokią dieną į šią salę ateina publicistas, XX a. pradžioje kovojęs dėl spaudos laisvės, turėjęs didelės įtakos Lietuvos valstybės lyderiams, visuomenės nuomonei, kultūros politikai – Vaižgantas. Jis tikrai džiaugtųsi nacionalinio diktanto tradicija, Jūsų aktyvumu ir rezultatais – išpuoselėtais „deimančiukais“.

Leiskite remiantis Vaižganto literatūrinės publicistikos temomis pabrėžti bent tris šiuolaikinės kalbos politikos dalykus, kuriems, esu tikra, jis pats pritartų.

Neabejoju, kad šiandien jis pabrėžtų kalbos, kaip mūsų bendrystės ir raiškos pamato, svarbą skaitmeniniame pasaulyje. Mat jeigu mums tinka ir patinka bendrauti gimtąja kalba naudojant moderniąsias technologijas, tik tuomet gebame vartoti ir kurti šiuolaikišką kalbą, ją pritaikydami kiekvieno poreikiams pagal profesiją ir išsilavinimą nuo pradinės mokyklos iki tarptautinių tyrimų centro. Ir neturėtume sakyti, kad kuriai nors iš sričių lietuvių kalba neva nepritaikoma.

Todėl šiandien labai apsidžiaugiau, prieš porą valandų sužinojusi, kad šių metų Kalbos premiją gavo doc. dr. Gintautas Grigas už pastangas kurti taisyklingą lietuvišką skaitmeninę aplinką. Ar kas nors Lietuvoje mano, jog informatikas, fizinių mokslų daktaras kartu su kolegomis daugelį metų tai darė iš baimės prieš kalbininkų „diktatūrą“? Tokie žmonės tai daro iš moralinės pareigos kurti ir diegti savo kalbą ten, kur jos vartosena šiandien ir ryt yra būtiniausia. Ir tai ne tiek kalbininkų, kiek pirmiausia ir visada yra savo srities profesionalų, įskaitant politikus, reikalas. Visavertė kalba skleidžiasi tik ją gerbiančioje ir tausojančioje bendruomenėje.

Kalba gyvavo ir mainėsi būdama greta mūsų, siekiant Nepriklausomybės, po to – kaip ir linkėjo Vaižgantas – įsiliejant į bendrus Europos namus.

Ir bendroje Europos erdvėje bei rinkoje galime rasti mūsų kalbos namus – kurti bendravimo aplinkas, tobulinti vertimus, tačiau pirmiausia turime susikalbėti čia, Lietuvoje, gimtąja kalba ir matyti ją lygiavertę tarp kitų kalbų, – kaip ir yra Europos Sąjungoje. Nebent patys imtume teigti, jog neva lietuvių kalba politiškai nepatogi, gal ekonomiškai nenaudinga, ar net „kliudanti“ verslo komunikacijai. Pabrėždama susikalbėjimą, turiu minty įvairių kartų žmones, juolab įvairių interesų ir įvairių pažiūrų. Juk kalba yra kūrybos instrumentas, kuriuo žmonės naudojasi skirtingiems tikslams.  

Turėtume diegti mūsų švietimo sistemoje tokią kalbos mokymo sampratą, kuri tikrai vienija visuomenę dėl pamatinių dalykų – kultūrinio, kalbinio raštingumo ir pilietiškumo. Ugdykime raštingą jauną žmogų, kuris pasitikėtų savo kalba, suvoktų ją kaip profesinės raiškos ir kūrybos savastį.

Taigi turėtume kalbos mokyti ir mokytis tik iš gerų knygų, iš gerų mokytojų, pagal tėvams ir vaikams suprantamas ugdymo programas. Knyga ir kalba neatskiriamos – jos viena kitą papildo ir remia – tikrąjį skaitymo malonumą suteikia gera knyga, parašyta turtinga ir vaizdinga kalba. Ir tik per taisyklingą knygos kalbą galima nepriverstinai ugdyti ir skleisti tikrąjį raštingumą. Raštingumo filosofiją, kaip ir skaitymo prestižą, galima išplėtoti konkrečiais sprendiniais – nuo socialiai atsakingos atmosferos mokykloje iki paramos šiai filosofijai žiniasklaidos priemonėse.

Tačiau yra ir trečiasis aktualus dalykas – gimtinė, motinos namai, kuriuose kalba – vienas iš svarbiausių tapatybės dalykų. Kad ir kur lietuviai būtų, turėdami sąlygas naudotis šiuolaikinėmis terpėmis ir įrankiais gimtąja kalba, jie žinos, kur yra Lietuva ir, svarbiausia, kokia ji yra. Kuo daugiau lietuvių kalbos girdėsime pasaulyje, tuo daugiau jos bus ir čia – gimtuosiuose namuose.

O namai ir jų vardai turi likti kaip tradicijos tęsiniai, visiems lietuviams atpažįstami, autentiški. Jau seniai nubyrėjo sudėtingais Lietuvai laikotarpiais primesti vardai – Memelis, Novo Aleksandrovskas ir kiti. Jeigu mums rūpi surinktos kaip kūrinio Lietuvos kraštovaizdis, tai jis negali ir neturėtų būti pakeistas kitų šalių kadaise primestais pavadinimais. Nuo Nidos iki Dieveniškių yra viena Lietuva. Ar mes ryšimės dar kartą išbandyti lietuviško vardyno atsparumą? Juk ir Spaudos atgavimas reiškė pagrindinę politinę galimybę susitelkti, parodyti save, jau nesislapstant po slapyvardžiais, kitais vardais ir pavadinimais – neišsibarstant, neišsiskaidant ir nesusvetimėjant.

Štai ir visi trys aspektai pagal Vaižgantą, kadaise pabrėžusį glaudų įvairių kultūrų sugyvenimą vienoje europietiškoje Lietuvoje.

 Gražios šventės!

dr. Daiva VAIŠNIENĖ
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė