Spausdinti

Šiaurės Ministrų Tarybos biuras Lietuvoje vieną iš Antradienio ciklo vakarų paskyrė kalbai. Švedijoje leidžiamo žurnalo „Språktidningen“ (‚Kalbos laikraštis‘) vyriausiojo redaktoriaus Patriko Hadenijaus teigimu, per trejus metus žurnalas užsitarnavo 60 tūkst. skaitytojų dėmesį, o viena smagi TV laida apie kalbą sulaukia net 1 mln. žiūrovų! Kodėl?

   

   Šiaurės Ministrų Tarybos biuras vieną iš Antradienio ciklo vakarų – kovo 9 dienos vakarą – paskyrė kalbai.\

    Šiaurės šalyse susidomėjimas kalba ir apskritai kalbomis paskutiniais metais gerokai išaugo. Kokie veiksniai tai lėmė? Kuo Lietuvos ir šiaurės šalių kalbos (-ų) politikos skiriasi ir kuo jos panašios? Šias temas susirinkusiems padėjo svarstyti du pranešėjai:

     Kadangi šį renginį galėjo aplankyti nedaugelis, pateikiame keletą pranešėjų minčių ir faktų iš jų pranešimų.

__________________

     I. Apie kalbų politiką

     Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro lektorė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė dr. Loreta VAICEKAUSKIENĖ apžvelgė Lietuvos ir Šiaurės šalių – Norvegijos, Švedijos, Danijos – kalbos politikos institucijų interneto svetaines.

     Džiaugiamės, kad iš lietuviškų svetainių buvo pristatyta Kalbos komisijos svetainė www.vlkk.lt. Pranešime atkreiptas dėmesys į čia pateikiamus norminamuosius teisės aktus – daugiau kaip šimtą komisijos nutarimų (pirmasis priimtas dar 1977 m.), kalbos rekomendacijas, patarimus Kalbos konsultacijų banke, naujienas, laisvai besirutuliojančias diskusijas ir galimybę siūlyti atitikmenis svetimybėms skyrelyje „Klausiame“.

    Norvegų kalbos tarybos svetainėje www.sprakrad.no taip pat teikiamos rekomendacijos ir konsultuojama kalbos klausimais (per metus atsakoma į maždaug  10 tūkst. klausimų elektroniniu paštu ir telefonu [plg.: VLKK elektroniniu paštu ir telefonu pernai suteikė apie 35 tūkst. konsultacijų]). Kalbos taryba rūpinasi valstybės tarnautojų kalba, mokykliniais žodynais ir žinynais, konsultuoja dėl vietovardžių pateikimo žemėlapiuose ir kelio ženkluose, bendradarbiauja su valstybinėmis ir privačiomis bendrovėmis dėl priemonių, skatinančių vartoti norvegų kalbą. Svetainėje tam tikslui teikiama pratimų, kurie lankytojui padeda pasitikrinti rašybos įgūdžius ir kalbos žinias. Žaidimo principu mokoma, kokiu norvegišku žodžiu galima pakeisti kokį nors žodį ateivį – svetimybę.

     Švedijos Kalbų taryba – Švedų kalbos ir tautosakos instituto padalinys. Jos , kaip ir VLKK, svetainėje skelbiamas Kalbos įstatymas, rašybos taisyklės, terminų ir svetimybių sąrašai, nuorodos į žodynus, teikiami kalbos patarimai (žr. www.sprakradet.se). Taryba taip pat dalyvauja įvairiuose kalbos tyrimuose, daugiau dėmesio nei Lietuvoje skiriama dvikalbystės tyrimams ir apskritai švedų ir anglų kalbos, švedų ir tautinių mažumų kalbų santykiams.

    Danų kalbos taryba, kaip ir Norvegijos, pavaldi Kultūros ministerijai (įkurta dar 1955 m.). Jos uždavinys, kaip ir kitų, – norminti rašybą (1997 m. paskelbtas Danų kalbos rašybos įstatymas), ji stebi kalbos raidą, plėtros gaires, konsultuoja danų kalbos klausimais telefonu. Svetainėje skelbiama rašybos, skyrybos pratimų (panašių kaip neseniai įvykusio moksleivių konkurso „Švari galva – švari kalba“ svetainėje www.lituanika.lt), kryžiažodis iš gramatikos dalykų.

    Taigi visų apžvelgtų šalių kalbos politikos institucijos, kaip matyti iš informacijos internete, skatina savo valstybės gyventojus vartoti taisyklingą švedų, norvegų, danų, lietuvių kalbą, pataria, kaip ką rašyti, kuo pakeisti ateinančias naująsias svetimybes, tik šiaurės šalyse tai daroma daugiausia patariamuoju, rekomendaciniu būdu (nors yra griežčiau taikomų reikalavimų valstybės institucijoms), o Lietuvoje priimta ir privalomojo pobūdžio teisės aktų, tokių kaip „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“. Skirtumą lėmė skirtingos sąlygos pagrindinei kalbai oficialiu lygiu įsitvirtinti, – lietuvių kalba valstybinės kalbos statusą atgavo prieš porą dešimtmečių. Kita vertus, tam tikra prasme liberalesne kryptimi Kalbos komisijos nutarimais įtvirtintos nuostatos, pvz., dėl kitų kalbų asmenvardžių rašymo ne tik adaptuota, bet ir originalia forma, taip pat dėl moterų pavardžių, nerodančių šeiminio statuso galimybės, iš dalies visuomenės sulaukia neigiamo vertinimo, kuris greičiausiai kyla iš sovietmečio izoliacijos sąlygomis susiformavusio mąstymo.

    II. Apie veiksnius, lemiančius susidomėjimą kalbomis Švedijoje

    Švedijoje leidžiamo žurnalo „Språktidningen“ (‚Kalbos laikraštis‘) vyriausiasis redaktorius Patrikas Hadenijus (Patrik Hadenius) susirinkusiesiems pateikė neginčijamų faktų, kad šiaurės šalyse, bent jau Švedijoje, susidomėjimas kalbos dalykais didžiulis. \

    Trejus metus einantį mokslo populiarinimo žurnalą „Språktidningen“ turi daugiau nei 60 tūkst. skaitytojų. Pranešėjas nurodė penkis susidomėjimą skatinančius veiksnius.

    1. Frederiko efektas. Milijonas žiūrovų stebi televizijos laidą, kurią rengia ir veda  Frederikas Lindstremas (Frederik Lindström). Laidos idėja – kalba priklauso tiems, kas ją vartoja. Taigi laidoje daug ir smagiai kalbama apie tarmes, svetimybes ir jų pakaitus ir pan. (Jei milijonas žiūri laidą apie kalbą per TV, nenuostabu, kad žurnalą užsisako keliasdešimt tūkstančių...)

    2. Imigracija. Didžioji dauguma šalies gyventojų (80 %) yra švedai, taigi jų gimtoji kalba – švedų kalba. Didesnė tautinė mažuma – suomių kalba turi savo vietą tam tikrose oficialaus vartojimo srityse, bet kitų etninių grupių narių yra tiek mažai ar jie gyvena taip atokiai, kad bendrinei vartosenai jų kalbos įtakos nedaro. Tačiau imigrantai sudaro 17 % šalies gyventojų; jų kalba, ne tokia natūrali kaip vietinių gyventojų – laužyta, paįvairinta savais žodžiais ar gramatiniais variantais bendrinei kalbai daro poveikį. Ir tai skatina pačius švedus atkreipti dėmesį ir į savo kalbą, ir į kalbas.

    3. Europos Sąjunga. Pirmiausia Europos Sąjunga paskelbė švedų kalbą viena iš oficialių ES kalbų, tik tada švedai priėmė Kalbos įstatymą, – ironizavo pranešėjas. Anot jo, visuomenė diskutavo, kaip šaliai turėtų būti atstovaujama europinėse institucijose: nepriekaištinga anglų kalba ar švedų kalba per vertėją... Nuomonės įvairios. Taip pat pastebėtina, kad būtinybė versti europinius dokumentus paskatino šiaurės šalis sukurti bendrą Terminyną – imtis standartizavimo ir atitikmenų paieškos darbų.

     4. Technologijos. Kompiuteris, elektroninis paštas, tinklaraščiai, pokalbių svetainės, socialiniai interneto tinklai, prekių ir paslaugų užsakymas internetu ir t. t. – visa tai skatina skaityti ir rašyti. Radosi šnekamosios kalbos rašytinių atmainų, kalbos kodų kaita vyksta ne tik žodžiu, bet ir raštu.

     5. Anglų kalba. Jos įtaka stipri jaunimo kalbai. Stipriausias poveikis per popkultūrą (plg. kiek dainų „Eurovizijos“ konkurso atrankai pateikiama nacionaline kalba ir kiek internacionaline – anglų, ir už kokia kalba parašytas dainas daugiausia balsuojama...), per mokslą, ypač aukštąjį (Švedijoje apie 90 % disertacijų parengtos anglų k.), verslą.

     Apžvelgęs, kas švedus skatina domėtis savo kalba ir diskutuoti įvairiausiais kalbos klausimais, P. Hadenijus konstatavo, kad nors kalbų politika jo šalyje nėra griežta, bet pripažino, kad ir ne tokia liberali, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir užtikrino, kad jo vadovaujamo žurnalo kalba redaguojama ir tikrinama...

Parengė Aistė Pangonytė

 Apie tai žr. 2010-03-10 Gaudukaitė R. Ar reikia gelbėti lietuvių kalbą? (Alfa.lt):

„... tyrinėjau anglų kalbos įtaką ir pasakysiu nepopuliarią nuomonę – lietuvių kalbos sistema labai tvirta, ypač gramatika. Jeigu vartojame žodžius gūglinti, spamintojas, morfologijos tai nesugriauna, tik ateina naujų žodžių, pagal šaknį besiskiriančių nuo panašios reikšmės savų. Bet žodynas yra paviršinis, kintamas dalykas, žodžiai atsiranda ir išnyksta, o gramatikos, morfologijos ir sintaksės, sistemos lengvai neišjudinsi – mes praktiškai nevartojame svetimų žodžių be galūnių. Ir apskritai naujieji angliški žodžiai dažniausiai yra reti, vartojami tik tam tikruose stiliuose, juos skaičiuojame šimtais, o ne šimtais tūkstančių kaip savus. Ne taip lengvai sugriausi sistemą“, – įsitikinusi L. Vaicekauskienė.

„Žmonių kalba yra labai įvairi, kaip ir patys žmonės. Ateityje ir rašysime skirtingai – jau dabar skirtingais būdais rašome į laikraštį, virtualius socialinius tinklus, siųsdami emocine kalba paremtas trumpąsias žinutes, naudojame skirtingas taisykles tiems patiems žodžiams. Tai lemia technologijos, tai mums nauja. Bet yra didelis skirtumas tarp kalbėjimo ir rašymo: parašyta kalba pasidaro matomesnė, ir todėl imame apie ją diskutuoti“, – baimes dėl tradicinį raštą pakeisiančios trumpųjų žinučių „kalbos“ išsklaidė P. Hadenius.