Spausdinti

   Vis besiplečiančią Lietuvių kalbos renginių aprėptį, vis išradingesnius sumanymus, besikuriančias tradicijas tikriausiai jau galima vadinti lietuvių kalbos sąjūdžiu. Prieš pusantrų metų lyg atsitiktinai nuskambėjusi Kalbos dienų idėja šiemet tapo pačiu svariausiu Lietuvių kalbos kultūros metų laikotarpiu, kviečiančiu į susitikimus, pokalbius kalbos temomis (kartais prakilniomis, o kartais provokuojančiomis), telkiančiu ne tik lituanistinę, bet ir kitų sričių akademinę bendruomenę, užsienio lietuvius, tautinių mažumų atstovus. 

     Nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Lietuvoje ir užsienyje jau antrą kartą surengtos Lietuvių kalbos dienos. Jų tikslas – skatinti lietuvių kalbos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, telkti užsienio lietuvių bendruomenes, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, didinti lietuvių kalbos prestižą.
    Lietuvoje ir užsienyje vyko daugiau kaip 2100 renginių – kalbos konkursų, viešų paskaitų, diskusijų, parodų. Dienų programoje dalyvavo 56 Lietuvos savivaldybės, 10 užsienio valstybių lietuvių bendruomenių, Lietuvos aukštosios ir bendrojo ugdymo mokyklos, nemažai muziejų, bibliotekų.
    Raštingiausio bendruomenės nario rinkimai Vilniaus Gedimino technikos universitete, renginys, skirtas Martynui Mažvydui, Gardino mokslinėje Joachimo Karskio bibliotekoje, Duonos šventė Tautinių bendrijų namuose, pokalbis apie bendrinės kalbos ir tarmių santykį Žemaičių muziejuje „Alka“ – tai tik keletas iš paskutinės Kalbos dienų savaitės renginių įvairovės. Beje, visi renginiai ir nesutilpo į beveik mėnesio laikotarpį – jie tęsis visą kovo mėnesį.
    Šiandien kalbame apie „Ryto“ draugiją, kurios pagrindinis siekis buvo telkti lietuvius, išlaikyti švietimą ir kultūrą lietuvių kalba. Juk tada dar nebuvo moksliškai įrodyta, kad buvimas lietuviu niekaip nesusijęs su lietuvių kalbos mokėjimu ir vartojimu.
    O gal „Ryto“ draugijos tikslai tėra tik istorija ir visiškai nebeaktualūs? Ar, kaip jau tenka išgirsti ir labai viešai sakoma, – gimtakalbių visai nebereikią kalbos mokyti, nes jie ir taip kalbą geriausiai mokantys? Tegul tas rašybos ir skyrybos taisykles ar kalbos normas kala kalbos besimokantys užsieniečiai. Juk lietuvių kalba jiems nepriklauso...
    Vargu ar svarstant ir šios Vyriausybės programą šmėstelėjusi idėja leisti steigti po keletą tarptautinių mokyklų didžiosiose savivaldybėse tėra tik atsitiktinumas. Juk ugdymo kokybė, kaip ir kažkada devynioliktame amžiuje, kai kam vis dar atrodo tiesiogiai nulemta ugdymo kalbos. Ir ką apie mus pačius sako duomenys, kad daugiau nei pusę tarptautinių ugdymo įstaigų auklėtinių sudaro gimtakalbiai lietuviai. Išgirsite – nieko tokio, lietuvių kalbos pamokos tokiose mokyklose vis dar vyksta. Juk kalbos mokomasi tik per lietuvių kalbos pamokas ir tą daro tik lituanistas... Ne, kalbos moko visų dalykų mokytojai, dėstytojai, daug lemia visos mokyklos ar akademinės bendruomenės požiūris. Tą reikia suprasti ir aukštojo mokslo reformuotojams, pirmiausia pasiryžusiems su(pa)prastinti bendrojo universitetinio išsilavinimo dalykus, taip pat ir profesinės ir akademinės kalbos įgūdžių formavimą.
    Kalboje visų namai. O geras šeimininkas savo namus atsakingai ir rūpestingai tvarko, kad jam būtų miela į juos sugrįžti.