Spausdinti

Apibendrindama konferencijoje „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“ išsakytą požiūrių įvairovę, VLKK pirmininkė D. Vaišnienė teigė: „Mūsų teisė apsispręsti, ar daugiakalbystė yra grėsmė mažosioms kalboms, ar galimybė joms gyvuoti lygiomis teisėmis ir skleistis už nacionalinių valstybių sienų kuriant daugiakalbės Europos erdvę Tik suvokę, kodėl turime puikiai mokėti savo gimtąją ir šalies, kurioje gyvename, kalbą, galėsime pripažinti, kad nepakanka mokėti vienos tarptautinio bendravimo kalbos. Tarptautine kalba, žinoma, galima išspręsti daugybę klausimų, tačiau pašnekovo sielą pasieksime tik jo gimtąja kalba.“

 

      2013 m. rugsėjo 25–26 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusią konferenciją „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“ organizavo Europos Komisija, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedra. Renginio globėja – už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimo reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou. Konferencijoje dalyvavo įvairių sričių specialistai iš visų Europos Sąjungos šalių: akademikai ir daugiakalbystės ekspertai, kalbos specialistai, mokytojai, kalbinių technologijų ekspertai, taip pat politikai, įvairių organizacijų, verslo atstovai. Konferencijoje dalintasi patirtimi, aptarti daugiakalbystės palaikymo ir skatinimo, kalbų mokymosi ir mokymo klausimai.


      Kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė, sakydama baigiamąją kalbą, pabrėžė, kad tik pripažindami ir gerbdami patį kalbos fenomeną – savo gimtosios kalbos ir valstybės, kurioje gyvename, dirbame, kuriame savo ir savo vaikų ateitį, fenomeną – suprasime ir įvertinsime daugiakalbystės esmę. Tik suvokę, kodėl turime puikiai mokėti savo gimtąją ir, kas šiais globalios migracijos laikais labai svarbu, valstybinę šalies, kurioje gyvename, kalbą, galėsime pripažinti, kad nepakanka mokėti vienos tarptautinio bendravimo kalbos. Tarptautine kalba, žinoma, galima išspręsti daugybę klausimų, tačiau pašnekovo sielą pasieksime tik jo gimtąja kalba.


     Apibendrindama konferencijoje išsakytą požiūrių įvairovę, VLKK pirmininkė teigė, kad galime patys apsispręsti, kokia pozicija mums artimesnė – Europos Sąjungos politinėmis nuostatomis reiškiama galimybė išsaugoti ir plėtoti gimtąją kalbą visose gyvenimo srityse, skatinti vertimus ir visų oficialiųjų kalbų mokymąsi ar racionaliai pateikiami duomenys apie ekonominį kalbų įvairovės nepagrįstumą, nacionalinių kalbų žlugdančią įtaką mokslo, verslo ir kitose srityse. Mažiau vartojamų kalbų atstovai turbūt pritartų, kad, net ir viešai politiškai nedeklaruojamos, šios nuostatos kartais lemia vartotojiškus ir racionalius administracinius sprendimus, kai daugiakalbystė suvokiama ir pateikiama kaip kelių, o dažniausiai vienos tarptautinio bendravimo kalbos pripažinimas ir mokymasis. Taigi mūsų teisė apsispręsti, ar daugiakalbystė yra grėsmė mažosioms kalboms, ar galimybė joms gyvuoti lygiomis teisėmis ir skleistis už nacionalinių valstybių sienų kuriant daugiakalbės Europos erdvę. Tik tam reikės mūsų pačių politinės valios ir sutarimo, kas yra prioritetas. Patvirtinę apsisprendimą išlikti daugiakalbe visuomene, nesiaurinkime jo ieškodami technologinių, ekonominių ir praktinių kelių ar vienos kalbos dominavimo pateisinimų.

    Daivos Vaišnienės kalba 2013 m. rugsėjo 26 d. \.