Spausdinti

  Pranešimas, skaitytas 2020 m. vasario 7 d. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vykusiuose antruosiuose jungtiniuose Lietuvių kalbos draugijos skaitymuose „Lietuvių kalba – tautos išlikimo laidas“ .

   2020 m. vasario 7 d. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vyko antrieji jungtiniai Lietuvių kalbos draugijos skaitymai „Lietuvių kalba – tautos išlikimo laidas“, skirti Lietuvos kultūros kongreso 30-mečiui. Skaitymus surengė Lietuvių kalbos draugija kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba, „Lituanistų sambūriu“ ir Valstybine lietuvių kalbos komisija. Pirmoje renginio dalyje, skirtoje kalbos politikos klausimams, pranešimą skaitė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Pagal šį pranešimą parengtas straipsnis išspausdintas „Gimtosios kalbos“ kovo mėn. numeryje.


Lietuvių kalba – vakar, šiandien, rytoj

   1990-aisiais Vilniuje vykęs Kultūros kongresas man ne tik istorija. Tai ir mano biografijos dalis: dalyvavau jame, skaičiau pranešimą „Lietuvos jaunimo idealai“. Mintis parengti tokį pranešimą gimė skaitant Šv. Kazimiero draugijos 1919 m. išleistą knygelę „Mūsų jaunuomenės idealai“, parengtą pagal Prano Penkausko paskaitą, 1917 m. skaitytą ateitininkų konferencijoje Voroneže. Tuomet bandžiau pasigilinti į jaunimo idealus ir siekius, mintis apie savo valstybę, savo gyvenimą, savo kalbą ir supratau, kad mūsų istorija, mūsų minties raida yra nenutrūkstama, nepaisant visų negandų, kurias mums lėmė likimas.
   1990-ųjų Kultūros kongresas buvo ir lieka unikalus įvykis Lietuvos istorijoje. Prisiminkime, koks buvo metas: vos prieš kelis mėnesius paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, vyksta valdžios perėmimo procesas. Bet paskaitykime pranešimus, kokias mintis Kongrese kelia Lietuvos inteligentai! Nėra ašarų, nėra pykčio – tik daug apmąstymų, kaip turėtume gyventi, kas mums, tuo metu kuriantiems valstybę, turėtų būti svarbiausia. Galima tik pakartoti Krescencijaus Stoškaus žodžius: tai buvo nepaprastas susikalbėjimo metas.
   Džiaugiuosi, kad po Kongreso išėjo puiki pranešimų knyga „Lietuvos kultūros kongresas“. Gaila, kad joje nedaug pranešimų apie kalbą – knygą reikėjo išleisti greitai, ne visi pranešimai į ją pateko. Pamėginau palyginti ano meto tekstuose keltas aktualijas su tuo, kas mums rūpi šiandien. Nors, atrodo, prabėgo daug laiko ir daug kas pasikeitė, kalbos srityje matyti daug paralelių tarp ano meto ir dabarties. 1990-ųjų pranešime Jonas Palionis kalbėjo apie priverstinę dvikalbystę, žinoma, turėdamas galvoje lietuvių ir rusų kalbas. Jis prabilo apie inteligentų abejingumą sakomam ar rašomam žodžiui, susvyravusią nuostatą, kad šnekos kultūra yra žmogaus bendrosios kultūros veidrodis. Pranešime užsiminta apie nihilistinę internacionalistinę politiką gimtosios kalbos atžvilgiu. Atkreiptas dėmesys į naujų visuomenės informavimo priemonių radimąsi, profesionalios žurnalistikos stygių ir mėgėjiškos spaudos antplūdį.
   Pažvelkime į 2020-uosius: anglų kalbos veržimasis į šalies viešąjį gyvenimą, žemas valstybinės kalbos prestižas, nemenkõs visuomenės dalies abejingumas kalbai, mokslo kalbos nuvertinimas, emigracija. Tiesa, kai kas ir pasikeitė. Ne tik išliko, bet ir dar labiau paaštrėjo visuomenės raštingumo problema. Nenaujas reiškinys ir nihilistinis požiūris į lietuvių kalbą. Tik pirma jį formavo spaudimas iš išorės, o dabar – tam tikra žmonių grupė, kuriai įsijausti į vaidmenį mes patys ir leidome. Prisimenant Krescencijaus Stoškaus nubrėžtą kultūros ir kontrakultūros perskyrą, šių žmonių veikla, ypač susijusi su kalbinių nuostatų sklaida, – aiški kontrakultūros apraiška. Apmaudą keliantis reiškinys – lietuvių mokslo kalbos nuvertinimas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Anuomet, jei kas ir rašė mokslo darbus rusiškai, tai tik priverstinius ideologizuotus veikalus. Dabar mes patys įtikime, kad mokslo darbai ne lietuvių, bet kita kalba yra daug vertingesni už parašytus lietuviškai. Ir, žinoma, naujas reiškinys yra emigracija. 1990-aisiais ji dar buvo tik prasidėjusi. Tikslaus išvykusiųjų skaičiaus nežinome, bet jeigu spėjame, kad jų yra apie milijoną, o tas milijonas sparčiai nutautėja, tai problema yra katastrofiška. Negalima net lyginti ankstesnių emigracijos bangų, ypač karo ir pokario išeivių, kai vaikai ir vaikaičiai išlaikydavo tėvų kalbą iki trečios ar net ketvirtos kartos. Dabar, kaip rodo naujausi tyrimai, jau pirmoji išvykėlių karta dažnai nutautėja.
   Jau 1990-aisiais buvo galvota apie kalbos politiką ir tame tekste, kurį aš cituoju, pasakyta: „Reikalinga teisinga kalbinė politika.“ Kokia, aiškiai dar nebuvo suformuluota. Taigi, jau tada buvo prabilta apie kalbos strategijos būtinumą, apie visumą sąmoningų ir planingų veiksmų, turinčių sudaryti palankias sąlygas gimtajai kalbai ugdyti.
   Akivaizdu, kad prieš 30 metų daugelis problemų buvo panašios, ir mes aiškiai supratome, ką reikia daryti. Mano galva, per tuos metus pasiekėme gana nemažai. Visų pirma, kalbą grąžinome į viešąjį gyvenimą. Sukūrėme logišką kalbos tvarkybos ir priežiūros sistemą, kai kalbos nutarimus leidžia institucija prie šalies parlamento, veikia vyriausybinė priežiūros institucija, savivaldybėse dirba kalbos tvarkytojai. Darniai veikia Lietuvių kalbos institutas, lietuviška žiniasklaida, švietimo sistema, Lietuvių kalbos draugija, „Lituanistų sambūris“ ir kitos visuomeninės organizacijos. Taigi pasiekėme daug. Bet neturime ilgalaikės kalbos politikos strategijos ir tuo atsiliekame nuo daugelio kitų valstybių.
   Neturime atnaujintos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos. Dabartinė buvo išleista 1996 m., dabar perleisti jos dėl daugelio priežasčių neįmanoma. Nepajėgiame užbaigti lietuvių bendrinės kalbos žodyno. Mokslo politika, kaip minėjau, yra nepalanki valstybinei kalbai. Tai didžiulė bėda, nes neskelbdami mokslo darbų lietuvių kalba skurdiname lietuvišką terminiją. Apleistas visuomenės kalbinis švietimas. Tokios prastos padėties šioje srityje neturėjome per visus 30 metų. Per pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius dar būta specialių laidų per nacionalinį transliuotoją, kitose žiniasklaidos priemonėse. Visi matome kitakalbių viešųjų užrašų gausą, ypač Vilniuje. Turbūt niekam ne naujiena, kad trūksta lituanistų.
   Bet turime ne vien tik vardyti, kas šiandien blogai, o galvoti apie ateitį. 1990-aisiais sugebėjome nubrėžti ateities gaires, tai ir 2020-aisiais turėtume vėl jas nubrėžti bent 30-čiai metų į priekį. Mes pajėgūs tą padaryti.
    Keletas svarbiausių momentų. Turime susitarti, kad lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje. Konstitucijoje teigiama: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“, bet neįtvirtinta, kad tai vienintelė valstybinė kalba. Pabrėžtina, kad negali būti kitų valstybinių kalbų jokia forma. Kitos kalbos turi rasti savo vietą, neišstumdamos valstybinės kalbos.
    Svarbus aspektas – informacinės technologijos. Čia jau esame daug padarę. Bet reikia sužadinti šalies politinę valią, kad šioje srityje neatsiliktume.
   Grįžtu prie kalbinio visuomenės švietimo. Reikia ieškoti formų ir priemonių, kaip pasiekti tuos, kuriems šiandien kalba nerūpi.
    Privalome spręsti, kaip sukurti efektyvią mokymo sistemą išeiviams. Dabar užsienyje turime tik 230 lituanistinių mokyklų, jas lanko 7 tūkst. mokinių. Skaičiai neįkvepiantys. Reikia ieškoti būdų, kaip pasiekti išeiviją. Čia labai pasitarnautų šiuolaikinė virtuali lituanistinio švietimo sistema.
   Ko nepadarėme? Dar neišmokome gyventi naujos realios dvikalbystės sąlygomis. Nesukūrėme strategijos, kaip perduoti lietuvių kalbą ateities kartoms. Juk ne kalbėtojų skaičius lemia kalbos gyvybę, o gebėjimas perduoti ją ateinančioms kartoms. Yra milijoninių tautų kalbų, kurios miršta, nes jomis nerašomi mokslo darbai, jų nėra viešajame gyvenime. Jos lieka virtuvės kalbomis.
    Pastarąjį dešimtmetį ypač pastebimas smunkantis lietuvių kalbos prestižas. Kažko nepadarėme – mes visi. Ką daryti? Prieš 30 metų Kongresas paskatino mus žvelgti į perspektyvą. Šiandien vėl turime tai padaryti. Mums būtina ilgalaikė kalbos strategija, informacinės technologijos lietuvių kalba, plataus masto kalbinis visuomenės švietimas, efektyvi lietuvių kalbos mokymo sistema Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse.
   Privalome suprasti, kad turime savo kalbą, šita kalba turi vienintelius namus – Lietuvos valstybę, kurios piliečiai mes esame.

Audrys Antanaitis


(Paskelbta žurnale „Gimtoji kalba“, 2020, nr. 3, p. 15–17.)